no more drama

Tarp minčių labirintų sukasi vienintelė frazė 'no more drama'. Banalu, bet atrodo paprasta kai žodžiai skamba iš dainos. Bet tampa kiek įtikinamiau, kai pajunti, kad kiekvienas išdainuotas akordas, kiekvienas ištartas žodis atspindi dabartinio gyvenimo detales. Ir graudu, bet tuo pačiu ir džiugu, atrodo bent kažkas tave supranta. Atrodo žodžiai, skirti būtent tau. Ir kartoji, nesustoji, taip save nuteikinėji, kad atėjo laikas pasiduoti kitiems pučiamiems vėjams, laikas lankstyti paskui kitus žmones, laikas mylėti tuos, kurie nusipelnė, kad juos mylėtum. Ir laikas išbristi iš šio užburto dramų rato, tam, kad reiktų mažiau galvoti, daugiau šypsotis, atrasti senai naujus dalykus, sutikti senai matytus žmones. Kad sekti laimės keliais, gyventi dėl tų, kurie nori, kad dėl jų gyventum. Šypsotis gyvenimui! Eiti gatve ir džiaugtis lietumi - krentančiais ant veido stiklo lašais, džiaugtis, kad gyveni, nesvarbu eini vienas ar su draugu, šypsotis, gadinti kitiems dieną savo laime. Ir rašyti, ne tik tada, kai supranti, kad atėjo laikas pasukti truputį kitu keliu, negu kuriuo iki šiol ėjai. Mūsų pasaulis išvagotas įvairiausias takeliais, vedinas jausmų ir sveiko proto gali pasukti tinkamu. Apakintas gali ir suklysti. Tada sustoti, apsisukti. Nurimti, gyventi tyliai, kol grįši atgal į kryžkelę ir pasirinksi kitą kelią. Gali ir vėl suklysti, gali gailėtis, bet negali nebandyti. Netiesioginis savęs drąsinimas ir skatinimas atsilaikyti ir kovoti su vėjo malūnais. Nes nežinau su kuo stojau į kovą. Su pačia savimi? Gali būti, net labai realu. Bet taip ir lieka pamąstymams.

Kava. Gaiviai saldus jos aromatas. Mintys, sirpstančios tarsi sultingos vyšnios. Tapati viena nepakartojama daina, skambanti mintyse. Melodija, gniaužianti kvapą. Ir tas noras vėl sugrįšti į praeitį ir surasti vietą, ties kuria sustojai, kad galėtum vėl pradėti kurti savo istoriją. Gyvenimas kupinas pačių įdomiausių akimirkų, bet, per didelė ramybė viduje labiau gąsdina negu stiprūs vėjo gūsiai mėtantys mane tai į vieną gyvenimo pakraštį, tai vėl pritraukiantys arčiau išsvajoto horizonto ir harmonijos, tai vėl netikėtai įtraukiantys į kupiną aistrų laviną. Pripažįstu tiesą : teigiau, jog ramybė vidiniame gyvenime prilygsta laimei, bet ar man tos laimės ne per daug? Turbūt kvaila, bet aš nemėgstu ilgai būti laiminga. Juk ilgalaikė laimė - pastovus dalykas, kuris išsisėmus gali tiesiog nebeteikti džiugesio. Skausmas ir neigiamos emocijos taip pat nedžiugina, bet vis gyvenimas nuo to nusispalvina įvairesnėmis spalvomis ir tampa labiau emocionalus. Juk skirtumas tarp laimės ir nelaimės nėra toks didelis, koks skirtumas tarp žmonių, kurie būdami šalia (arba tiesiog egzistuodami) atneša šypsenos pliūpsnius, ir tarp tų žmonių, kurie liūdina vien savo įkvėptu oru. Išimtinais atvejais laimę ir liūdesį gali sukelti tas pats žmogus, priklausomai nuo kokia kam diena pasitaikė. Net nereikia jokių asmeniškumų, kad taptum laimingas, kad džiugintų aplinka, kad nepažįstami žmonės suteiktų galimybę vis iš naujo ir iš naujo įsimylėti gyvenimą, taip pat, kaip priverstų sukaupti ašaras akyse. 

Ir dabar, bandau sudėlioti mintis, apgaubti jas minkštu audeklu, tam, kad norėdamos padaryti kažką beprotiško, ir neduok Dieve, jei joms nepasisektų, bent jau kristų minkštai. Nukrenti ir pakyli. Neskauda. Nieko. Nei širdies. O tiksliau ypač širdies. Geras jausmas ir labai malonus. Malonu jaustis maloniai, bet gana ir to. Turbūt link išvados veda vienintelis noras - kažką įsimylėti. Atvirai ir nuoširdžiai pamesti protą. Įsimylėti jūrą, vėją, kuris taršo plaukus, įsimylėti naktį ir žvaigždes, krentančias dangaus gėles, jų atneštas svajones ir pamesti galvą dėl miglotų sprendimų, neapdairių elgesio, beprotiškų ištrūkimo, skraidymo ir dangaus siekimo apraiškų. Statyti laimės pilis iš byrančio smėlio, lipdyti gyvenimą iš molio gabalėlių. Pabėgti nuo savęs ir nuo pasaulio. Ir svarbiausia, jausti, kad tikrai gyvenu!

Man pasakojo geri žmonės apie tą jausmą, kai kūnu laksto šiurpuliukai, kai nenustoji šypsotis, akys dega aistra, naktimis negali miegoti, o jei ir užmiegi, tai ir atsibundi su tomis pačiomis mintimis, negali galvoti, negali susikaupti, pradedi nepastebėti aplinkinių, užmiršti pavalgyti, skraidai padebesiais, dažnai užsisvajoji ir negirdi kitų, šypsaisi be priežasties, kankini kitus savo laime spinduliuojančia nuotaika, vis teigi, koks pasaulis yra nuostabus ir kaip myli savo gyvenimą. Banalu, bet sakoma, jog tai meilė. Įdomus tai reikalas vis tik. O pagalvok, atsibundi ryte su meile ir išgeri kavos sėdėdamas terasoje virš vandens, pietauji nuostabiausioje vietoje, apsuptoje begalėmis laukinių gėlių, naktimis bėgi kartu susikibę už rankučių palakstyti rasos nusėta žole, kartu skrendate į kosmosą, prabudę naktį keliaujate bet kur, kad tik susikibti ir vienas kitą apdovanoti bučiniu, metate visus reikalus tam, kad bent sekundę pamatyti vienas kito degančias akis. Užsimerkę matote vienas kitą. Svajojate apie vienas kitą. Susitinkate naktį prie vėsios jūros ir stingdančio smėlio. Šildote jį savo širdimis. Skaitote tą patį sakinį kartu. Dainuojate tas pačias dainas sėdėdami žvakių šviesoje parkritę ant kietų grindų ir esate laimingi. Atsidarote langus ir šaukiate meilę vienas kitam, taip pažadindami kaimynus, o vėliau einate atsiprašyti. Dalinatės meile su draugais, bet nesidalinate vienas kitu. Bandote kvėpuoti kartu ir taupyti deguonį. Esate iki ausų įsimylėję muziką, ne mažiau negu vienas kitą. Liūdite kartu, verkiate kartu. Esate kartu. O tai meilė.

įsiklausyk

Vienas po kito, iš lėto

Žodžiai suranda savo vietą

Ramiai, tyliai, lyg lietus krito

Ant išdžiuvusio nuo tylos asfalto.

Sustingę lietaus lašai

Sudėlioja viską į savo vietas

Užrašo žodį po žodžio,

Tam, kad sakinys įgautų teisingas prasmes.

Blėstantis šaltis, nežinomybės dvasia

Leidžia truputį lengviau atsikvėpti

Ir iš niekur atsirandanti akivaizdi tiesa

Priverčia nustoti į viską giliau žiūrėti.

Paprasti žodžiai ne visada pasako tiesą,

Tik įsiklausyk kas skamba tyloj

Taip norėdamas išrėkti pasaulį visą

Pasakai mažiau, negu privalai.

Kvėpavimas įgauna pagreitį

Sunku susivokti, sunku patikėti kažkuo.

Aplenkus mintis ateina vidinė tyla

Ir sustingsta lyg šaltis atšiaurus.

Palietęs ranka, palieti mintis

Priverti neišsakytas mintis paversti veiksmu

Eiti į priekį tam, kad gyventi

Kartu ar atskirai, tikriausiai jau nebesvarbu...

on/off

Tamsu. Tylu ir gera. Gera tik išorėje, kaip ir atrodo tik ramu ramu. Nesuspėju su savo mintimis, neatsilaikau prieš vidinius prieštaravimus. Gal todėl ir išorėje atrodo taip lyg niekas niekur, o viduje verda beprotiškas gyvenimas. Viskas per daug susipynę ir gyvenimo karuselė įgavo per didelį pagreitį. Kažkur juk teks sustoti ir apsižvalgyti. O dabar. O kaip dabar. Kūnu nubėga šiurpulys. Tamsu...už lango ir širdyje. Naktis. Ir milijonas neatrastų šviesų bando surasti savo vietą. Kaip ir milijonas minčių mano galvoje bando susiderinti su širdies troškimais. Mūšis tarp minčių galvoje ir troškimų širdyje įvyko jau ne vienas, o vis karas niekaip nesibaigia... Gerai, kad bent jau nėra aiškaus laimėtojo. Karo dar nelaimėjo niekas. Tik klausimas kas pirmauja? Vieną akimirką atrodo, kad jau protingos mintys skelbs paliaubas ir duos tiesų kelią jausmams, bet netikėtai pakeičia strategiją ir atlieka apgaulingą manevrą, vėl apgauna jausmus, vėl išsiveržia į priekį iki kito mūšio... Ir vėl tokia didelė painiava. Dar galima sulaukti ir taikos, bet tai labai jau neįtikima ir tikriausiai per daug būtų gerai, arba kaip tik, per daug blogai... Kas žino... Gal artimu laiku karas pasibaigs. Kažkas laimės ir atneš gyvenime kažko naujo. Kad ir kas laimėtų, tikiuosi atneš teigiamų emocijų. Vadinasi, taip turėjo būti. Nes kaip aš galiu kovoti su kažkuo kitu kai kovoja mano vidus... Pasibaigus karui ateis naujas rytojus. Su savomis laimėmis ir nelaimėmis. Tik vienintelis klausimas: kada taip nutiks? Tiesą sakant, atsakymo žinoti visai nenoriu...

aplenkti mintis

Kartais kažką prisiruošti padaryti neužtenka vien noro. Reikia kitų paspirties, reikia drąsos. Kartais sunku prieti, ištarti žodį. Kartais abejoji dėl to ką pasakai ir padarai. Juk išsakytų ar išrašytų žodžių negali imti lengva ranka ir ištrinti. O būtų taip paprasta atsukti laiką atgal ir galbūt padaryti viską kitaip. Arba, o kaip būtų gerai jeigu galėtume blogas akimirkas išgyventi iš naujo ir žinoti, kad galime viską pakeisti. Gal vieną kartą sustoję ir suabejoję tinkamu sprendimu, kitą kartą bandytume daryti visiškai priešingai. O kaip būtų paprasta jeigu gyvenimas būtų paprastas. Bet ne kiekvienas moka jį taip apsisunkinti, ne kiekvienas moka netyčiomis susikurti tiek sudėtingų situacijų, kurios tikrai nežavi neigiama baigtimi. O kaip būtų jeigu būtų. Bet tai, kas padaryta, pasakyta jau užtvirtinta pačio likimo. Vienintelė išvada - taip turėjo būti. Nesigilinant ir neiškant atsakymų kodėl viskas taip, kaip yra dabar būtų tiesiog per daug lengva ir per paprasta. Kam įdomu gyventi gerai, ramiai ir laimingai? Tikriausiai ne man. Gyvenimas darosi kupinas nuotaikų, kurias tai iš vienos tai iš kitos pusės blaško neatsitiktinis vėjas. Ir net ne vienas. Visas gūsis to, kas tuo pačiu suteikia laimės, bet taip pat ir apsunkina gyvenimą. Bet argi kažkada aš ėjau lengviausiu keliu. Žinau atsakymą puikiai - tikrai, kad ne.  

O dabar gyventi su tyla. Tam, kad rasti pasitikėjimą savimi ar kažkuo kitu, kad įsiklausyti į tylą, gal ji žinos, kaip viską daryti tinkamai. Kaip žengti teisingu keliu. Pavargau eiti ne ten, kur gera. Noriu surasti tai ko visą gyvenimą ieškau. Arba bent jau suprasti ko man reikia.  

Pertrauka.

Truputis pertraukos lašų ir atirtūkimo nuo pasaulio, nuo nežinomybės, nuo lėkimo ir nėrimo tai aukštyn tai žemyn. Matyt pertraukos suteikia žavesio naujai atgimti. Patirti vėl kažką iš naujo, suprasti, tai, ko ankčiau nesupratome ir pastebėti tai, kas atrodė nematoma. Pertrauka, kaip užvertos durys, bet atvertas naujas gyvenimo langas į šviesesnį rytojų ir geresnę ateities perspektyvą. Ne kiekvienam kažką sustabdžius lemta sėkmingai vėl pradėti viską iš naujo. Bet mano atvertas naujas gyvenimo langas žada kažką neįtikėtino, paslaptingo, bet tuo pačiu ir labai žavinčio. Gal tai proga, kurios nevalia praleisti. Tokių galimybių juk retai pasitaiko... Imi ir supranti per vėlai, tik todėl, kad bėgi nuo to, kas gąsdina, kas meta iššūkį, sukelia nepatogumo jausmą ar tiesiog paprastą baimę daryti kažką ne taip, kaip nori, gali ar turi. Bandyti pakilti aukščiau savo baimių ar galbūt net galimybių ribos priverčia įdėti daug pastangų. O visada taip norisi, kad pastangos būtų mažų mažiausiai pastebėtos, po to įvertintos teigiamai, o galiausiai už jas būtų atlyginta. Nesvarbu, materealiai, dvasiškai ar kaip kitaip. Kiekvienas turi savo įkainius ir vertybes. Tiesiog, kad darydamas kažką dėl kažko tikėtum tuo, ką darai. O ne atsiradus galimybei ir net nespėjus pabandyti viską tiesiog imi ir meta lengva ranka. Gyvenimas juk mėgsta žaisti su žmogumi. Tai kodėl gi neįsitraukus į šį žaidimą, perpratus jo taisykles ir sužaidus geriausią savo gyvenimo partiją. Tam, kad žaidimas virstų gyvenimu, o gyvenimas žaidimu. Tam, kad būtų įdomiau gyventi...