Tarp minčių labirintų sukasi vienintelė frazė 'no more drama'. Banalu, bet atrodo paprasta kai žodžiai skamba iš dainos. Bet tampa kiek įtikinamiau, kai pajunti, kad kiekvienas išdainuotas akordas, kiekvienas ištartas žodis atspindi dabartinio gyvenimo detales. Ir graudu, bet tuo pačiu ir džiugu, atrodo bent kažkas tave supranta. Atrodo žodžiai, skirti būtent tau. Ir kartoji, nesustoji, taip save nuteikinėji, kad atėjo laikas pasiduoti kitiems pučiamiems vėjams, laikas lankstyti paskui kitus žmones, laikas mylėti tuos, kurie nusipelnė, kad juos mylėtum. Ir laikas išbristi iš šio užburto dramų rato, tam, kad reiktų mažiau galvoti, daugiau šypsotis, atrasti senai naujus dalykus, sutikti senai matytus žmones. Kad sekti laimės keliais, gyventi dėl tų, kurie nori, kad dėl jų gyventum. Šypsotis gyvenimui! Eiti gatve ir džiaugtis lietumi - krentančiais ant veido stiklo lašais, džiaugtis, kad gyveni, nesvarbu eini vienas ar su draugu, šypsotis, gadinti kitiems dieną savo laime. Ir rašyti, ne tik tada, kai supranti, kad atėjo laikas pasukti truputį kitu keliu, negu kuriuo iki šiol ėjai. Mūsų pasaulis išvagotas įvairiausias takeliais, vedinas jausmų ir sveiko proto gali pasukti tinkamu. Apakintas gali ir suklysti. Tada sustoti, apsisukti. Nurimti, gyventi tyliai, kol grįši atgal į kryžkelę ir pasirinksi kitą kelią. Gali ir vėl suklysti, gali gailėtis, bet negali nebandyti. Netiesioginis savęs drąsinimas ir skatinimas atsilaikyti ir kovoti su vėjo malūnais. Nes nežinau su kuo stojau į kovą. Su pačia savimi? Gali būti, net labai realu. Bet taip ir lieka pamąstymams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą