Taip pat kaip ir vakar. Taip pat kaip ir rytoj. Tiesiog suprasti, kad gyvenimas nežada nieko naujo. Kad ir kaip tikėtasi, kai ir bent kruopelyte viltąsi. Visgi ne. Gyvenimas toks pat, kaip ir buvo. Ir jokios laimės čia nėra. Nėra nieko. Ir gyventi turi tik dėl savęs. Gaila, bet tai jau tapo taisykle, kuri pasitvirtina vėl ir vėl ir vėl... Nuolat, tapo pačia svarbiausia ir nekintama mano gyvenime. Nes nėra verta dėl kažko stengtis. Arba bandyti tai norėti padaryti. Bandyti save įtikinti, kad viskas bus gerai. Ir bandyti patikėti, kad tarp pilkų dienų gali atsirasti kažko šviesaus, mielo ir žavingo. Kažko, dėl ko būtų verta šypsotis. Bet deja, nusivylimas čia tampa svarbiausiu aspektu. Ir be jokių apgeilastavimų ar savęs guodimo, galiu eilinį kartą patvirtinti savo žodžius, jog ir vėl iš gyvenimo ištrinu svarbiausią dalyką - jausmus. (Akivaizdi tiesa). Ištrinu tuos, kurių net nebuvo ir kaip dabar suprantu, niekada ir neturėjo būti. Tiesiog niekas ir niekaip. Žodis nieko, tikriausiai įgauna daugiau prasmių. Bet prie šito galima priprasti. Vėl. Tiesiog save įtikinti, kad taip daug geriau. Ir ištrinti gražias akimirkas. Dėl savęs ir tikrai ne dėl ko kito.Ir nežinai ar čia juoktis, ar čia verkti. Ironiška tai bus abiem atvejais. Ir tas žavingumas, žodis, kuris įtrauktas į keiskmažodžių žodyną. Ten jo ir vieta. Jis taip pat nepriveda prie niekur. Ir žinai, kad negalima tikėti kitais, užteks įsiklausyti savo širdies, savo nuojautos. Kuri, kad ir kaip bebūtų gaila nuolat teisi. Gaila, bet dar niekam neprasidėjus, jau žinau, kaip viskas pasibaigs. Ir taip ne kvaili įsitikinimai, o paprasčiausi faktai, kurie man neduoda ramybės. Nes žadu nustoti kaltinti save, kad nesiseka. Gal mane pasirenka ne tie žmones, o ne aš juos. Gal čia kalta tikrai ne aš. Nes nuolat kartotis tai nebegali. Tad sustosiu ties ten kur ir buvau. Ties niekur. Įsiklausysiu į vidinį balsą ir tikėsiu tik juo, nes pabandžius patikėti kažkuo kitu, tą pačią sekundę gaunu skaudų smūgį į nugarą. Ir kyla klausimas už ką? Matyt atsakymo niekada ir nesurasiu... Tad kokie kiti, toks ir pats tampi. Gyvenimas pamoko, ir ne vieną ir ne du kartus. Gal kažkada ir aš galėsiu pasakyti, kad klydau teigdama, jog nei laimės, nei meilės nėra. Ir Dievo nėra. Nes nėra kuo tikėti. Tik pačiu savimi...
