Vieni atveria širdį, o kiti slepiasi.
Visi ir negali būti vienodi.
Su vienais sunkiau, su kitais lengviau.

Taip ir gyveni ir pradedi per daug tuo nebesirūpinti.
Nei pats gali būti visiems geras, nei tau kiti tokiais gali būt.
Gyveni, mokaisi ir taikaisi.

Jaučiuosi reikalinga tiems, kuriems neturėčiau. O tiems, kuriems norėčiau ir turėčiau būti reikalinga paprasčiausiai sulaukiu tylos. Arba nesulaukiu beveik nieko. Tartum atsitrenkčiau į sieną ir ... nieko. Lauki, lauki ir nesulauki ko norėtum ir tikėtumeis. Brangiausi žmonės apleidžia tave.


Kodėl gera diena negali būti gera visomis prasmėmis? Ar noriu per daug?