Durys.

Durys. Tos pačios senos durys...
Sunkiai varstomos, pamirštos.
Senos, matosi tik išlindusios vinys,
Be sielos, be džiaugsmo, išsiilgtos.

Durys. Sušlapusios drėgnų lietaus lašų.
Stuminačios nuo savęs,
Saugančios nuo sielos skausmų.
Leidžiančios man būti toli nuo tavęs.

EDurys. Kažkada atvėruios kelią į pasaulį.
Dabar stūgso lyg aptveros metalinėmis grotomis...
Neberaleidžia nei vieno laimingo gyvenimo,
Jos užtenktos amžinam tuštumos gyvavimui.

Durys. Durys, tampančios siena.
Pro kurias neisiu nei aš nei tu...
Vienišos, nes gali praleisti tik žmogų vieną,
Bet jis pasmerktas, o visiems norisi būti kartu.

Kažkaip.

a) Nežinau ko noriu AŠ.
b) Nežinau ko nori TU.
c) TU nežinai ko noriu AŠ.
d) Aš nežinau ko nori TU.

Statusas : pasimetęs.

Kai nežinai kuo pa(si)tikėti, pa(si)tikėk tik pačiu savimi!

Kai teka upeliais.

Lieku visiškai nesuprantanti ir nesuprasta. Nežinau kas vyksta, kas darosi. Tartum už savo laimę turi kažką paaukoti... Ir aukoti vieną svarbiausių dalykų savo gyvenime. Draugystę, be kurios neįsivaizduoju šviesesnės dienos, ar kartu tamsesnio vakaro. Ir kai blogai ir kai gerai, svarbu kartu. Ir tiek daug pasakyta, tiek kalbėta, ko nereikia. Tęsti sunku. Nes tiek daug įdėta pastangų, kurių nemato arba tikriausiai nenori matyti... Pripažįsti tai ko, nenorėtum, bet matai tiesą prieš akis. Ji skaudi. Žiauri ir draskanti. Negali gyventi. Negali matyti. Nes skauda. Nori viską susigrąžinti. Ir kartu pavargsti nuo priešiškumo, nes nebepajėgi kovoti net su pačiu savimi. Palūžti, nes supranti, kad kitas jau palūžęs. Bijai sakyti, bijai kalbėti. Nes viskas keliauja tiesiai iš širdies. Bet ne viskas yra užmiršta. Kitiems tai atrodo paprasta ir lengva. Buvo, gerai, nėra, nereikia. Tik ne man. Gali netikėti, gali nežinoti. Visada buvai man reikalinga, kaip ir aš Tau. Žinau. Atsiprašau. Bet taip pat reikia žinoti, nes vienas esame pasaulyje aplink, kurį viskas sukasi. Keičiamės. Mes. Žmonės, bet tik tikra draugystė išlieka. Reikia laiko. Pastangų. Vėl ir vėl ir vėl... Šitą norą iš manęs bus sunku arba neįmanoma atimti. Nelengva. Ir Tau sunkiau. Žinau. Kartu. Reikia daryti viską kartu. Ir neatsukti nugaros, suprasti. Ir prašau bent vienintelį kartą manęs pasiklausyti! Kad galėčiau padėti ir nereiktų daryti, taip kaip yra dabar.

Diena, kurios norisi rytoj.

Tik sėdėti ir labai prasmingai galvoti...
Ir apie kitus, tik ne apie save.
Kurti laimę kitiems.
Kad jie laimingą darytų mane.
Šiandien diena, kurią galima pavadinti tikra.
Neišgalvota. Ji paprasta.
Šilta. Tokios, kurios trokši rytoj.


Kvepiantis šiltas ruduo. Kalėdomis.
Kalėdų skambesiu. Ir mandarinaiiiis.
Kvepia širdžių draugyste!

Savo istorijos dalis.

Štai ten TAVE matau.

Siaura gatvė. Lyg tunelis, ilgas, bet kartu ir toks, pro kurį dar gali pralįsti. Namai. Du, trys, dešimt, dvidešimt... Daugiaaukščiai. Su šimtu langų, pro kuriuos žvelgia vis kitą istoriją pasakojantis žmogus. Vienas langas- viena istorija, bet keli gyvenimai. Kartais vienas žmogus- ne žmogus. Jam trūksta kitos. Kitos savęs. Tik kartu jei egzistuoja ir pasakoja bendrą istoriją.
Visos istorijos prasidedančios lange slepiasi tarp sienų. Siena- istorijos herojų sielų veidrodis. Mato daugiau už kitus ir negali papasakoti. Iš sienų sudarytas vienas aukštas. Jis savo istorijomis gali būti pranašesnis už kitus. Konkuruoja visi. Kuo tu įdomesnis, tuo labiau tave išnaudoja. Tai trukdo gyventi. Gali pabėgti. Tave mielai priims, tai kas liko už lango- tas siauras gatvės tunelis. Pranyksi tarp kitų ir liksi nepastebėtas.

Štai ten TAVĘS NEBEmatau.