Believe.

Užsimerkti ir svajoti? Užmigti ir susapnuoti?

O gal užsimerkti ir sapnuoti? Miegoti ir svajoti? Įmanoma?

Kai tiki gyvenime viskas įmanoma...

Ir vandens lelijos gali rožėmis kvepėti pradėti.

Ir snaigės gėlėmis pavirsti, o tada vietoj purvino sniego pakelėse, būtų pilna kvepiančių žiedų...

Ir tikėk, galima paskubinti pavasarį. Apsimesti, kad saulė iš tiesų šildo, o sniegas kvepia kokosų ir cinamono aromatu...

Laiminga dėl kitų.

Pačios nuostabiausios akimirkos ateina su laiku, su tuo ilgu, tamsiu ir šviesiu, kartais paskendusiu minčių rūke laiku...

Ir vis tikiesi, ir vis sakai. Viskam reikia laiko. Pagyvensim, pamatysim. Ateis, neateis, išeis, na ir kas...

O kodėl niekad nepagalvoji, gal Tu neturi laiko? Gal tai Tavo paskutinis gyvenimo laikotarpis, kada gali padaryti viską, apie ką kažkada svajojai... 

Ir kodėl visko nesiimi šiandien, dabar, šią minutę. Tiesiog užsibrėžk tikslą ir jį įgyvendink. Nes jei nepradėsi dabar, nepradėsi niekad...

Ir sakai nieko neplanuok. Smagu, tiesiog gyvenk tuo, kas vyksta dabar, bet, visada geriau būti viena akimirka priekyje savo gyvenimo...jei gyventi ruošiesi tik dėl savęs.

Ir tada sustok su mintimis. Apsidairyk ir suprasi, kiek žmonių Tu vien savo buvimu čia ir dabar darai laimingus. Ar nepasidaro geriau? Nepajauti vidinės ramybės ir to nuostabaus jausmo, kad darydamas laimingus kitus, pats tampi tik laimingesnis. Mano tikslas žemiškas. Ne koks siekiantis pelno, valdžios ar garbės. Aš tiesiog noriu būti laiminga tada, kai kitus padarau laimingus. Ar tai neteikia kažko gilesnio ir labiau tobulo. Man taip. Tai svarbiau už viską. Tiesiog kiekviena akimirka, kai mano šypsena priverčia nusišypsoti kitą žmogų tampa neįkainojama...

Akivaizdi tiesa.

Imti viską.

Kartais susimastai, ko mes siekiame iš gyvenimo. Ko aš siekiu iš jo. Kažin po penkiasdešimties metų nepagalvosiu, kad mano svajonių ir siekių traukinys jau nuvažiavo. Bijau apie tai pagalvoti. Bet bijau gyventi ir šia diena. Žinau, kad kartais, ar galbūt net per dažnai dienas prašvaistau niekam, praleidžiu vėjais visas idėjas, mintis, arba atidėlioju. Na žinoma, sakau suspėsiu, dar yra laiko, o jeigu jo nėra, ir jei galimybė pasitaikiusi dabar gali būti vienintelė ir paskutinė. Pagalvoji, mokaisi tik tam, kad mokytis, o ne tam, kad patiktų pačiai, nors ir nesakau, kad nepatinka. Bet, atrodo tikrai nepaimu iš gyvenimo visko, ką galėčiau, nors ir trukdo įprasti gyvenimiški užtvarai. Tai trūksta laiko, tai jautiesi pavargęs, tai atsiranda kitas žmogus, dėl kurio meti pradėtus darbus, tai dar kažkas...ir nieko. Gyvenimą man padovanojo ne tam, kad jį praleisčiau nieko naudingo nenuveikus. Ir svarbiausia čia ne žodžiai, o veiksmai. Pasižadu sau, kad eisiu į priekį ir tobulėsiu ne dėl kitų, o tik dėl savęs.

Seek truth.

Kiek daug galima sužinoti, net nenorint to padaryti. 

Ir kas galėtų patikėti, kad kartais skaudi tiesa yra pats geriausias vaistas kažką sukurti arba išsaugoti. Prie jos įprantama ir ji visiškai pripažįstama. Tiesa, akivaizdi tiesa, yra šimtą kart geriau nei melas ir žinojimas, kad gyvensi melu neilgai.

Kartais vieni sprendimai yra geresni už bet ką kitą. Ir gera žinoti, gera dėl to šypsotis, gera neapgaudinėti savęs.

Žmogų pažinti yra svarbiau už bet ką kitą. Žmogų jausti yra įmanoma, būtina, bet tam reikia pažinimo.

Susidėjom viltį ir tikėjimą į dėžutes, saugiai užrakinom, gražiai supakavom ir palikom ateičiai. Atidarysim, kai būsim pasiruošę.