Aš žinau, kad Tu jauti jūros vėsą ir ošimą stingdančioj tyloj...

Aš žinau, jog Tavo pėdas sušildo smėlis...

Tu naktyje, tarp būrio žibančių žvaigždžių galėtum būti dar kažkuo daugiau...

O ir Tavo veide matosi mėnulio metamas šešėlis.

Tavo akys žiba, šviečia ryškiau už tuos tūkstančius žvaigždžių.

Tavo rankos sušildo labiau negu smėlis, mindomas Tavo kojų.

Tavo kvėpavimas net užgožia jūros atliekamą naktinę simfoniją...

Aš žinau, kad aplink tamsu, bet tuo pačiu ir beprotiškai žavu.

Kiekvienas atodūsis čia girdimas labiau negu bet kur anksčiau...

O jūros bangų aidas lemia laivės pojūtį. 

Tik aš ir Tu, tarp tūkstančio žvaigždžių.

Arba tik aš, tarp laimės, laisvės ir troškimo bangų.

Aukščiau visko ir arčiau neapglėbiamų platybių. 

Ten kur šešėliai išnyksta tarp jūros keterų, kur vėjas Tave apglėbia po laisvės sparnu.

Ten kur nėra svetimų veidų, kur gali būti vienas su savo svajonėmis ir begale įsimintinų sapnų.

Daugiau nebesutikti, dar nereiškia, kad pamiršti.

Kiekvienas sutiktas žmogus tarsi prisideda prie tavo gyvenimo kūrimo. Kiekvienas išlieka atmintyje. Vienas gal būt ilgam, gal būt, net visam gyvenimui, o kitą gali jau pamiršti po kelių akimirkų. Kodėl? Gal tiesiog, kad vieni atmintyje išlieka vien dėl žvilgsnio, kuris trunka akimirką, kiti dėl pasakyto paprasčiausio žodžio, dėl nepakartojamos ir įsimintinos šypsenos, dėl apkabinimo atsisveikinant... Kartais prašnekėtos ilgos valandos ir ištarti tūkstančiai žodžių yra kur kas mažiau negu kelios minutės įsimintino ir reikšmingo pokalbio. Nors žmogaus, kuris tiesiog tau įsirėžia į atmintį nepažįsti, jis nepažįsta tavęs, tačiau dėl to nėra pernelyg gaila vien dėl to, kad nesugadintum puikių prisiminimų. O geri prisiminimai geriausias vaistas pagerinti subjurusią nuotaiką.