Tol, kol...

Gyvenimas yra gražus kol :

a. Tu skraidai padebesiais.

b. Susižavi be žvilgsnio į priekį.

c.Tiki, kad atradai tai ko senai ieškojei.

d.Nematai nieko kito.

e. Kol negalvoji galva, o širdimi.

f. Kol jo šypsena ryškesnė už saulę.

g. Tada, kai tu pati tampi saule jam.

h. Kol žinai, kad bet kurią akimirką gali turėti jį šalia.

i. Iki tol, kol supranti, kad atėjo rytas, sapnas baigėsi ir tau reikia pabusti.

j. Ir tada gyvenimas vis dar gražus, bet žinai, kad jame bus visko.

k.Gyvenimas gražus, kai sakai tiesą, o neapsimetinėji.

l.Jis nepakartojamas, kai virpa širdis.

m.Mano gyvenimas toks vienintelis.

n.Gaila, kad turiu per didelį norą dalintis tuo savo gyvenimu. 

o. Ir baisu, kad mano pastangos liks neįvertintos.

Popierinis žvilgsnis į ateitį.

Ateitis?

Ją kuriame, tik mes patys. Žinau, kad tik pati galiu iš ateities tikėtis to ko norėčiau, bet visada pasilieku saujelę atsitiktinumo ir tos beprotiško netikėtumo, kad gali gyvenime nutikti visko.

Todėl, laimingas turi jaustis dabar, bet niekada nepamiršti, kad rytoj tavo laimė gali susikrauti lagaminus ir iškeliauti. Laimės nesuriši grandinėmis prie savo širdies. Jei galės, ne, jei ji norės, ji pabėgs. Bet tai ateitis. 

O gal ji bus ir kitokia. Niekas nežino. Niekas, kad ir kaip kartais to norėtųsi, nes baisu kažką pradėti, kai nežinai ar tai baigsis laimingai. Niekas mes nenorime būti įskaudinti, tad turime žvelgti tiesai į akis. O atvertos akys, atverta širdis. Ir labai norėtųsi, kad ji niekada neužsivertų dėl skausmo, pykčio ar užmaršties.

Stotelė : Tu.

Laiminga ! 

Aš to nesakau. Tiesiog tyliai tyliai džiaugiuosi. 

Nors ir norėčiau krykštauti, kaip pusnyse žaidžiantys vaikai. 

Aš tiesiog džiaugiuosi.

Matyt, šypsausi ta velniūkiška šypsena, kaip mažas vaikas gavęs dovaną.

Bet kas paneigs, kad dovanos aš negavau.

Nesvajojau apie nieką, ir vis dar stengiuosi būti atsargi kažką sakydama.

Bet tai geriau, nei bet kada anksčiau !

Ir taip, aš tai pasakiau.

Laiminga !

Mano pasaulis sukasi ratu, ir visada sustoja ties Tavo akim. Tavo akys, mano akys.

Aš sustojau, nustojau bėgti, skubėti, aplenkti laiką ir išbandyti daugiau nei galiu. Sustojau tvirtai. Todėl žvelgiu tik tiesiai. Akys nebenori krypti jokia kita kryptim. Nes joms nebereikia. Bet mano akys niekada nematys tiek daug, kiek galės pasakyti širdis, tuomet, kai žodžių pritrūks...Mano akys, Tavo akys.

Special.

Taškas prie taško, raidė prie raidės, žodis prie žodžio, sakinys prie sakinio, tektas prie teksto ir susideda visas naujas gyvenimas.

Po truputį, po truputį aš pradedu tikėti, kad kažkas beldžiasi į širdį, kažkas netikėto...

Kalbu per anksti, žinau. Neesu tikra dėl to ką sakau, tačiau aš noriu tuo tikėti. O tikėjimas mane veda į priekį, geriau trys žingsniai žengti tolyn, nors du iš jų ir gali būti klaidingi, nei vienas didelis žingsnis atgal. Būnant priekyje visada būsi pirmesnis už tuos, kurie bus už tavęs ir neturės tikėjimo. 

O ką man tai duoda? Daug, naują gyvenimo puslapį, su naujais ketinimais ir siekiais, nauju liūdesiu ir džiaugsmu. To ir užtenka man...tam kartui...

Ką darai ne taip? Pagalvok.

O tu paskaičiuok kiek gyvenimo dienų praleidai smerkdamas kitus? meluodamas? apgaudinėdamas? išduodamas? Paskaičiavęs ir viską sudėjęs suprasi, jog tai yra tikrai daugiau, nei atlikdamas kažką gero ir doro. O juk ir blogą reikia dvigubai atpirkti geru. Tad gal dabar jautiesi blogai, nes tave teisia kiti, o tu tiesiog tiki, jog viskas praeis pro akis. O ar tu teisi save pats? Kaip pastebiu ne. Matyt netiki, kad lazda turi du galus. O labai sunku sakyti tiesai į akis, kad, taip , turi. Ir visada atsisuka prieš tave. O tame yra kažkas gero? Nebent tai, kad tau atlyginama. Bloguoju. O tada jau keiki visą gyvenimą ir sakai už ką man, vietoj to, kad susimastydamas ką esi padaręs kitiems. Bet mes nemokame pripažinti savo klaidų, o taip pat ir iš jų pasimoko tik retas. Tad, nagi, žmogau, kam tada tau iš viso reikia klysti? Mes netobuli, bet kai kuriuos savo veiksmus galime apgalvoti, ir prieš kažką darydami pasvarstyti, ar darome gerai, ar blogai.

Kada žmogus būna laimingas?

Kada žmogus būna laimingas?

Vakar? neee. jam ir vėl buvo kažkas negerai, jis rado dėl ko padejuoti, jį slegia smulkmenos, nors jis sveikas, niekuo nesiskundžia turi po dvi kojas ir rankas. Ji protingas, apsuptas draugų, šeimos, meilės, bet jis nelaimingas, nes jo gyvenime vis nutinka kažkas blogo. Jis išsigalvoja.

Šiandien? nee. Jis tikrai nebuvo laimingas, nes sako, kad šiandiena dar nesibaigė ir jam nutiks kažkas blogo. Jis nuliūdęs, nes gal kažkas suteikė jam per mažai dėmesio ar nepasakė, taip laukto žodžio. Jis turi šeimą, artimuosius. Bet jis nelaimingas.

Rytoj? taip. Jis sako, kad rytoj išauš nauja diena ir jis bus laimingas. O kodėl? Ir pats nežino, gal supras ir apmąstys, jog būti laimingam tereikia tiek ne daug. Truputis rūpesčio ir meilės. Paguodos ir artumo. Tu juk turi viską. Turi kur gyventi, turi kuo džiaugtis, tu gali mokytis, tobulėti, siekti gyvenimo tikslų. Bet tu tikrai žinai, kad atėjus rytojui tu ir vėl sakysi, kad esi nelaimingas. Kas tai? Prigimtis. Nemokėjimas džiaugtis ir dalintis tuo ką turi. Tai taip paprasta ir niekas o pakeisti negali, nebent tu pats.

Šalta širdis.

Šalta širdis. Ji vieniša. Net ne, ji nevieniša, ji visai viena. Be aplinkos, be ją supančios šilumos. Ji gyvuoja. O gal tik egzistuoja. Sustingusi dėl kitų. Bet alsuojanti dėl savęs. Širdis trokštanti degti. Degti, kaip degė ankščiau. Liepsnoti. Bet...Ji neturi dėl ko, neturi. Nes jos neranda, tiesiog. O pati surasti negali. Ji šalta. Bet beprotiškai siekianti mylėti. Širdis. Ji. 

Ir tas jausmas pažįstamas. Man, Tau... Visiems. Gal, o gal ir ne. Bet suprantamas tik tiems, kurie kažką turėjo ir vėl nori turėt. Naujo ir neužmirštamo. Vienintelio...

Žmogus.

Žavintis

Mandagus

Originalus

Gyvenimiškas

Užsispyręs

Sutvėrimas

Štai kas man yra žmogus. Kažkas nepaprasto ir amžinai savito, neatrasto ir nepaaiškinto. Kaip mįslė be įminimo, kaip klausimas be atsakymo. Žmogus netuščias ir neperšviečiamas, jis ne daiktas, kurį gali keisti, lankstyti, laužyti, bet visada jį gali sugniuždyti.

Žmogus ne tas, kurį palenkęs savo pusėn būsi tikras, kad jis tau atsidavęs šimtu procentų, žmogus, tai kas, kuris neprognozuojamas ir jo poelgiai nekontroliuojami. Tad net labiausiai patikimo žmogaus niekada nepalik visiško pasitikėjimo sąraše. Nežinai kada jis gali išduoti. Bent vieną sekundę suabejojęs, įsitikink, ar neabejoji veltui.

Žmogus - tai visas gyvenimas kitam žmogui. O kartu ir niekas. Bet žmogus - tai Tu.

Šiluma.

Kai manęs paklausė ko man dabar labiausiai norisi. Atsakiau - šilumos. Ir žmogus tai suprato tiesiogiai. O aš nusivyliau. Šiluma, net tik garuojanti citrinų arbata, karštas vynas, šilta antklodė, megztos pirštinės ar šildytuvas. Šiluma man kur kas daugiau. 

Ją gali skleisti pats. Ir gali tau šilumos suteikti kiti. Skleisti šilumą gera - tai rūpestingumas ir šiltas žodis kitam. To paties norisi sulaukti ir pačiam. O tada ir atsiranda vidinė šiluma, kai žinai, kad tave supa mylintys žmonės, džiugios šypsenos ir visada tave norinčios sutikti akys. Šiluma, kuri neleidžia jaustis vienišam. Šiluma, kuri verčia šypsotis pačiam. Širdies šiluma.

Todėl, kai pasakau, kad man reikia šilumos. Žinok. Vidinė šiluma man daug brangesnė už bet kokią išorinę, todėl ja ir norėčiau pasidalinti su tavimi. 

Listen. 

http://www.youtube.com/watch?v=z1rYmzQ8C9Q&feature=player_embedded#!

Trys gyvenimai

Pirmas. Tada kai tu dar sau nemeluoji.

Tiki viltim, šokinėjančiom laimės akim.

Jauti, kad kiekvieną sekundę vis dar kvėpuoji.

Kartu su popieriniu likimu ir trapia mintim.

Žengi tolyn, lyg kylantis vėjas žengia aukštyn.

Eini, nesustoji, link laimės kelių.

Šauki iš džiaugsmo tarsi krentanti stiklo šukė žemyn.

Kaip tas nelemtas atsitikimas tarp nebūties valandų.

Antras. Pamažu tapti nebe tuo kuo buvai.

Matai, po džiaugsmo ašarų liudesys niekur nepabėgs...

Bet tu sugebi gyventi toliau, kaip gyvenai.

Nes žinai, kad praeis tik kelios minutės kol viskas atlėgs...

Leidiesi žemyn ir kyli, likimo duota dovana.

Net pradedi matyti spindulius saulės akių.

Ir tavo kūną užlpūsta neapsakoma ramuma.

Leidžianti užsimerkti ir tapti vėl mažu vaiku.

Trečias. Ir visada kartoju Tu. Tai netiesa.

Gyveni ne tu, gyvenu aš tavo gyvenime.

Tokia pasilklydusi savo mintyse ir net viena...

Neradusi išeities tamsiame rūko kelyje.

Melavau. Gyventi nėra lengva. Gyventi sunku.

Neliko auksinio gyvenimo laikrodžio, su mano auksiniu laiku.

Jį pakeitė laikas, kuriame man gyventi darosi per klampu.

Todėl aš vėl tampu kažkuo kitu.

nothing ever happened here

Jautiesi taip, lyg... na nėra žodžių. Sunku. Kas neapgalvota tas pražudo. Pražudė. Ir dabar kas... O gi nieko. Nulis. Vienas didelis, apskritas ar ovalus, nesvarbu, tai vis tiek nulis. Ir. Nei žodžio nei minties. Norisi patylėti, nes nebeturi ką ir pasakyti. Ir..Vienas didelis nulis.

Truputis dienos, truputis nakties...

Truputis dienos, truputis nakties...Para,savaitė,menesis, ruduo, ziema... Metai vieni kiti. Ir vis tas pats. Tu nenori būti vienas, ieškai draugų, bendraminčių, kolegų, sielos brolių, užtarėjų. Ieškai šilumos ir jaukumo.
Dėl savęs ir nors, kad ir kaip sakytum tikrai ne dėl kitų. Ieškai, kad rastum.
O radęs nevertini. Nes manai, kad tai tik kažko naujo pradžia. O tokių naujų dalykų bus ir bus... Juk nežinai, kad naujas dalykas gali virsti senu, gali pasibaigti viena istorija...
...Ir niekada nebeateiti nauja. Tada tik liks ištarti, o gaila, galėjo viskas būti kitaip.

O taip taip. Taip senai. Bet ateina laikas ir norisi vėl panirti, ten kur sava, šilta ir miela. Kiti šiais žodžiais įvardint namus. Gal ir tiesa. Nes dabar tikrai aš namuose, mama verda garuojančią kavą, tėtis sėdi šalia... Gera, ir tikrai labai gera. Kažkiek išsiilgta, BET. Bet kai viskas nauja ir neatrasta, vis dar įdomu. Naujas gyvenimas, naujas miestas, nauji žmonės, naujas ruduo, naujos šypsenos ir nauji paniurę veidai... Nauja širdis...ir naujai seni jausmai... Kurių, nėra. Ir nereikia... Sakytų bet kuris beširdis žmogus. Gaila, tai ne man.

O va šitaip. Gyvenimas dabar tikrąją žodžio prasme lekia... Spėju vis dar į tą sekundės tikslumo ritmą. Ir man tai patinka. Viskas, ko siekiau, vis ir pavyksta. Baisu prisikalbėti, bet negaliu ir nutylėti. Prabėgo suplanuota vasara su visais norais. Atėjo ruduo, eis laikas tolyn. Sieksiu ir gyvensiu. Taip. Gyvensiu. Nes ne man būti kažkur toli nuo savęs ir nuo kitų...

Vieni atveria širdį, o kiti slepiasi.
Visi ir negali būti vienodi.
Su vienais sunkiau, su kitais lengviau.

Taip ir gyveni ir pradedi per daug tuo nebesirūpinti.
Nei pats gali būti visiems geras, nei tau kiti tokiais gali būt.
Gyveni, mokaisi ir taikaisi.

Jaučiuosi reikalinga tiems, kuriems neturėčiau. O tiems, kuriems norėčiau ir turėčiau būti reikalinga paprasčiausiai sulaukiu tylos. Arba nesulaukiu beveik nieko. Tartum atsitrenkčiau į sieną ir ... nieko. Lauki, lauki ir nesulauki ko norėtum ir tikėtumeis. Brangiausi žmonės apleidžia tave.


Kodėl gera diena negali būti gera visomis prasmėmis? Ar noriu per daug?