Matyt tik aš
galėjau patikėti, kad rudeninė depresija tik mitas. Bet kažkodėl ji vis labiau
užvaldo mano tolimiausias sielos kerteles, apsigyvena visur, kur tik įmanoma,
net ir ten, kur atrodo šypsenos galia buvo didesnė už bet kokią depresiją. Nors
gal tai tiesiog minutė, kada paslysti, atsipalaiduoji ir sugrįžti į realybę.
Ruduo. Ar jis čia kaltas? Nors beprotiškai gražu, tik kažkokia bloga aura
slampinėja aplink. Vis kažkas neramina, neleidžia susikaupti ir šypsotis, neleidžia
savo šypsena įnešti daugiau šilumos į kitų gyvenimus. Kodėl? Kur atsakymas,
kodėl mes jaučiamės ne taip, kaip norėtume jaustis. Vieniši. Gal. Gal tai ne tas žodis, bet
tiesiog jaučiamės blogai, nereikalingi kitiems.
Ar tiesiog, kad liūdesys apsigyveno mumyse. Nors ir užtektų stiprybės
patiems jį išsklaidyti, bet kodėl su pasauliu turime kovoti nuolat vieni.
Pavargau. Pavargau būti stipri. Noriu, kad bent kada kažkas kitas pakovotų su
mano liūdesiu, mano slogiu pasauliu ir niūria nuotaika šią minutę. Noriu, kad
kažkas kitas įneštų į mano gyvenimą laimės. O gal noriu per daug. Atrodo taip paprasta, bet tuo pačiu taip
neįgyvendinama. Laimingų žmonių akys mato vien laimę, nuostabias akimirkas, mato
ryškesnę saulę ir nemato, tų, kuriems blogai. Nes niekas nenori gadinti savos
laimės slogiomis kitų problemomis. Suprantama, bet ar taip teisinga. Ne. Ar kam
nors tai rūpi? Ne. Tai todėl žmogus savas problemas ir laikai savyje, tam, kad
kiti būtų laimingi. O ką daryti, kad būtų geriau. Nes taktika ‘nedaryti nieko’ nepasiteisino. Bet tuomet, kaip
padėti sau, jei nepadeda kiti būti laimingesnei. Ir vien klausimai, be jokių
atsakymų. Tai kaip gyventi. Susitaikyti,
kad taip turi būti ir tikėti, kad bus geriau. Naivios viltys pradeda gniuždyti,
o ir tas bevertis optimizmas. Laime, prašau, bent trumpam sugįšk į mano
gyvenimą, bent prašvisk pro tą debesuotą liūdesio dangų, sugrįšk, apkabink,
nepaleisk. O gal ir niekad neišeik. Neprašau per daug, tiesiog noriu, kad būtų
geriau. Bent truputį. Bent kad jau nebūtų taip, kaip dabar. Matyt tai liūdesio
dugnas. Reikia pakilti. O ir liūdesio
angelas sargas galetų susirasti kitą auką. Manau, kad man jau gana.
