Ir džiaugtis akimirkomis, kurios sukelia euforiją.
Tą nepaprastą jausmą.
Dėl kurio šypsena tampa didesnė negu įprastai.
O akys žvilga daug ryškiau.
Jos tampa tokios gyvos kaip niekad.
Tai akimirkos, dėl kurių verta gyventi ir kurias norisi patirti dar ne kartą...
Beprotiškas žiemos grožis. Viskas žaliuoja, saulė leidžia pasijusti tarsi atėjus pavasariui. Net širdis atrodo sušyla nuo tos beprotiškos gruodžio mėnesio šilumos. Viskas kitaip negu įprastai. Netrūksta atrodo lyg ir nieko. Kai nereikia kažko labai ypatingo, kai džiaugiuosi smulkmenomis ir tiesiog trokštu švytėti nepaprasta aura, kuri leidžia ir kitiems išspausti tą mažą šypseną niūriame veide. Paprasta, bet juk gražu. Tuo pačiu ir neapsakomai malonu, kai gali nešti gėrį. Gali dalintis euforija dėl neįkainojamų dalykų.
Sėdėjimas traukinyje, saulės spinduliai kutenantys skruostus, garuojanti kava ir puiki muzika. Ko daugiau reikia ansktyvam rytui. Tikriausiai, čia ir supranti, kad gali ir vienas būti laimingas. Vien dėl to ir kyla noras gyventi. Taip pat, kaip ir jaudulys pajusti ir patirti dar kažką neapsakomo, netikėto bei nelaukto. Juk ne kasdien pasitaiko galimybė patekti ten, kur visada norėjai, bet niekada nesitikėjai, kad pakliūsi. Ir kartais tikrai šypsosi laimė, jei ne vienur, tai kitur. Svarbiausia, kad tai neša džiaugsmą. Ar net kažką daugiau... Tai, kas neapčiuopiama rankomis, neapsakoma žodžiais, tai ką net sunku ir įsivaizduoti ar ten logiškai suvokti. Tačiau, svarbu, kad ir kas tai būtų, svarbu, kad vyksta čia ir dabar. Ne ateityje, ne kažkada, bet dabar. Nes reikia planuoti gyvenimą, bet gyventi būtent dabar. Juk negali žinoti, kas tavęs laukia po metų, mėnesio ar net po keleto minučių. Svarbu, kad tiki tuo, ką darai ir gyveni visu tuo.
Kaip vaikystėje. Pamiršti viską, kas kelia sunkumus. Tiesiog lyg iš lego kaladėlių pasistatyti savo gyvenimą, namus, šeimą.
Sudėlioti viską valiūkiškai ir be jokių taisyklių. Taip, kaip liepia širdis.
Ir nesvarbu, kad Tavo namas bus be stogo, bet jame niekada netrūks šilumos. Nes viskas taip lengva ir paprasta. Visą šilumą gauni iš supančių Tave žmonių.
Ir nesvarbu, kad name nebus langų. O kam !? Jei šviesą neš Tavo žvilgančios akys.
Ten nereiks nei durų. Juk iš laimės apsupties tikrai nesinori išeiti.
O ir sienos bus nelygios, bet užtat tokios skirtingos ir jos niekada Tau neatneš rutinos metamo šešėlio.
O ir pagalvok, nereikės nei baldų, nes juk gali pasitelkti vaizduotę ! Viena kaladėlė bus puikiausia lova, o kita lyg tobulų proporcijų kėdė. Svarbiausia, fantazija.
Nereiks Tau jokių prietaisų, nes buities, kuri slėgtų - tiesiog nebus.
Svarbiausia, kad Tavo šeima alsuotų gyvybe. Kad būtų kartu ir apkabinę spinduliuotų meile. O ko daugiau gyvenime reikia?
Ir nereiks jokių pinigų, mašinų ir prekybos centrų. Ramu, gera, nors ir netikra. Bet kartais gera pagalvoti, kad būdami vaikais gyvenome tokiame spalvotame pasaulyje, kuris atrodė toks tikras ir kartu toks lengvai pastatomas, bet dar lengviau sugriaunamas. Bet žinojome, jog sugriovę tokį pasaulį, neliks jokių pasekmių - tiesiog imsime ir pasistatysime naują. O pabandykit dabar viską mesti, sugriauti ir pradėti iš naujo. Laimės kūdikis, kuriam tai pavyks.
