Nežinau.

Nežinau, nežinau, nežinau... Mes taip dažnai būname pasimetę arba nežinome ką atsakyti, todėl vartojame šį aukso vertės žodį. Jis kartais gelbėja, kartais įstumia į nepavydėtiną situaciją be išeities. Jis gali būti tiek teigimas, tiek neigiamas, na ir žinoma, neutralus. Kai ko nors nežinai ar dvejoji tiesiog bėgi nuo savęs, krataisi atsakomybės.

Žodis nežinau gali turėti daug reikšmių:

• gal būt;
• atsakomybės atsikratymas;
• pasimetimas(nežinojimas kaip elgtis tam tikrose situacijose arba dvasinis pasimetimas);
• nepiktas atsisakymas;
• taip;
• ne;
• vengimas sakyti tiesą, nenoras įskaudinti;
• bijojimas išsakyti savo požiūrį;
• tikras faktų nežinojimas(tiesioginė žodžio reišmė);
• siekis atitrūkti nuo realybės, teigiant ir sau meluojant, dėl to, kad nenorime kažko suprasti, nors tai žinome;

Tu (nebe)vienas.

Sustok.Atsipalaiduok.Užsimerk. 

Ir pabandyk įžvelgti tyloje milijoną įvairiaspalvių garsų. 

Lietaus lašų kritimas, tipenimas žeme, lėtas lėtas nugrimzdimas gilyn...

Sustok ir įsivaizduok. Krentančių lašų aidas...Lėtėjantis lietus...

Ir vėl stiprėjanti audra, vėjo blaškomų medžių šokis...

Mosikuojančios medžių šakos suokia savąją dainą.

Tyla. Nakties vėsa ir gaiva po lietaus. 

Prie garsų tu pradedi jausti kvapus.

Drėgnos žolės aromatas kabinasi į nosies gilumą.

Šlapios medžių žievės ir sakų skleidžiama kvapų gama.

Tyla. Ir negyva vėsa veržiasi gilyn, į tavo kūną.

Tu užsimerkęs. Tu negali matyti, tik gali jausti, užjuosti.

Gali analizuoti tai kas tave supa. 

Tu pasiklydęs nakties tamsoje. Tu jauti baimę ir šaltį.

Bet per tavo kūną nubėga šiurpuliukai, lyg lietaus lašai tavo veidu.

Pajunti gyvasties alsavimą. Tu junti gyvą šilumą.

Junti ir užuodi tyrą artėjimą link tavęs.

Prisilietimas. Alsuoja šiluma...

Tu nebesijauti vienas. Tu užsimerkęs matai vaizdus.

Tamsos baimė tave apleidžia, kai pajunti, kad šalia tavęs kitas žmogus.

Tu atsipalaidavęs ir užsimerkęs.

Tu miške, po lietaus, tu kvapnioje pievoje.

Nesvarbu kur tu esi, svarbu, kad tu nebe vienas.

!

Auksinės dulkės krenta ant tavo sudrėkintų, nuo ašarų blakstienų.

Sakurų smulkūs rausvi žiedai padengia tavo tamsius plaukus.

Tavo lūpos vėl dega aistra, kaip vakare besileidžianti saulė.

O rankose vėl jauti šilumą, kuri sklinda iš viso pasaulio.

Tyri troškimai ir kūnu, lyg bėgiais laksto drebulio garvežys.

Stiprus jausmas ir kartus lengvas atokvėpis po ilgesingų minčių.

Tavo kūnas, kaip visas pasaulis nusėtas likimo dėmėm,

Kaip ir išraižytas laimės ir skausmo gijom.

Tavo pirštų galiukai vėl virpa lyg vanduo čiurlenantis upe.

Tik likimo upė, neatstoja to, kas slypi viduje.

Juk žinai, kad tavo sieloje kunkuliuoja paslapties lava.

Ryškiai spindi tarsi vėjo matoma liepsna.

Ir tas meilės vandenynas, šaltas, bet beprotiškai teisus.

Juk tik meluodamas sau galėtų pavirsti į karščiausią ugnį.

Kur meilę spinduliuotų ne tik iš akių,

Bet ir išreikštų ją maloningiausiu žodžiu.