Kava. Gaiviai saldus jos aromatas. Mintys, sirpstančios tarsi sultingos vyšnios. Tapati viena nepakartojama daina, skambanti mintyse. Melodija, gniaužianti kvapą. Ir tas noras vėl sugrįšti į praeitį ir surasti vietą, ties kuria sustojai, kad galėtum vėl pradėti kurti savo istoriją. Gyvenimas kupinas pačių įdomiausių akimirkų, bet, per didelė ramybė viduje labiau gąsdina negu stiprūs vėjo gūsiai mėtantys mane tai į vieną gyvenimo pakraštį, tai vėl pritraukiantys arčiau išsvajoto horizonto ir harmonijos, tai vėl netikėtai įtraukiantys į kupiną aistrų laviną. Pripažįstu tiesą : teigiau, jog ramybė vidiniame gyvenime prilygsta laimei, bet ar man tos laimės ne per daug? Turbūt kvaila, bet aš nemėgstu ilgai būti laiminga. Juk ilgalaikė laimė - pastovus dalykas, kuris išsisėmus gali tiesiog nebeteikti džiugesio. Skausmas ir neigiamos emocijos taip pat nedžiugina, bet vis gyvenimas nuo to nusispalvina įvairesnėmis spalvomis ir tampa labiau emocionalus. Juk skirtumas tarp laimės ir nelaimės nėra toks didelis, koks skirtumas tarp žmonių, kurie būdami šalia (arba tiesiog egzistuodami) atneša šypsenos pliūpsnius, ir tarp tų žmonių, kurie liūdina vien savo įkvėptu oru. Išimtinais atvejais laimę ir liūdesį gali sukelti tas pats žmogus, priklausomai nuo kokia kam diena pasitaikė. Net nereikia jokių asmeniškumų, kad taptum laimingas, kad džiugintų aplinka, kad nepažįstami žmonės suteiktų galimybę vis iš naujo ir iš naujo įsimylėti gyvenimą, taip pat, kaip priverstų sukaupti ašaras akyse. 

Ir dabar, bandau sudėlioti mintis, apgaubti jas minkštu audeklu, tam, kad norėdamos padaryti kažką beprotiško, ir neduok Dieve, jei joms nepasisektų, bent jau kristų minkštai. Nukrenti ir pakyli. Neskauda. Nieko. Nei širdies. O tiksliau ypač širdies. Geras jausmas ir labai malonus. Malonu jaustis maloniai, bet gana ir to. Turbūt link išvados veda vienintelis noras - kažką įsimylėti. Atvirai ir nuoširdžiai pamesti protą. Įsimylėti jūrą, vėją, kuris taršo plaukus, įsimylėti naktį ir žvaigždes, krentančias dangaus gėles, jų atneštas svajones ir pamesti galvą dėl miglotų sprendimų, neapdairių elgesio, beprotiškų ištrūkimo, skraidymo ir dangaus siekimo apraiškų. Statyti laimės pilis iš byrančio smėlio, lipdyti gyvenimą iš molio gabalėlių. Pabėgti nuo savęs ir nuo pasaulio. Ir svarbiausia, jausti, kad tikrai gyvenu!