Blaiviomis mintimis keliauju per sielos labirintą. Stebiu garuojančios kavos išvingiuotus takus ir ieškau atsakymų į paprastus klausimus. Kur būtų galima juos rasti? Klausimas prieš kitus kylančius klausimus. Reikalingas atsakymas, kad galėčiau rasti atsakymus į man ramybės neduodančius klausimus. Per daug matematiška ir sudėtinga. Reikia ieškoti kažko aiškesnio, kur nebūtų klausimų ir ieškojimų, kur būtų tik konkretūs, nieko neslepiantys ir kitokios reikšmės neturintys atsakymai.

O štai Gyvenimas. Jis nėra toks svarbus be supančių žmonių. Kartais vienų ilgiesi, kitų nenori paleisti. O kartais jauti, kaip paleidžia tave. Ima, lengva ranka ir paleidžia. Lyg kokį vėjo blaškomą pienės pūką. Tik papučia stipresnis pašalinis vėjo gūsis ir štai, niekas tavęs nebesaugo ir nebelaiko. Pasileidi į dangaus platybes, kur ir audros užklumpa, kur nuolat prapliumpa skaudinantis lietus, kur žaibai drasko vienišo pienės pūko širdį... Juk kai esi vienas, tada ir saulė šviečia retai, ir šilumos nebejauti... Nebent yra kitų, kurie neleidžia liūdėti, todėl vien dėl tų žmonių šypsenų ir dangus giedresnis ir pienės pūkui gyvenimas ilgesnis ir laimingesnis. Kur blaškytis apgavikiškų veidų audroje, o kur matyti saulės šypsnius mylimų žmonių veiduose. Net ir pienės pūkas supranta, kad be pagalbos ir draugystės neišgyvens, juk jo širdis didesnė nei kiti galėtų pagalvoti. Bet supranta tik tie, kurie nori tai suprasti. Todėl pienės pūkas ir laisvas lyg paukštis, džiaugiasi galėdamas gyventi. O ir gyvendamas mokosi teigingai atsirinkti gyvenimo pakeleivius.