Leisk man.

Ar žibintai sužibės ryškiau?
Ar mėnulis pakils aukščiau?
Nes ryšys siejantis mus
Tai ženklas, parodantis mūsų jausmus.

Ir nors dvi baltos juostos skiria mūsų gyvenimus.
Bet jos išnyks jei atvirai parodysi savo išgyvenimus...
Leisi pažvelgti giliau į širdį,
Ar paprasčiausiai stipriau apkabinti.

Norėčiau paklausyti ką kalba tavo širdis,
Norėčiau, kad man patikėtum visas savo mintis.
Tu leisk man būti tavimi,
O aš leisiu pasitikėti savimi.

Traukinio keliu.

Maždaug dvi minutes aš stovėjau šalia ir jaučiau kažką

neapsakomo.Trūksta žodžių nupasakoti.

Tiesiog buvo nepaprastažiūrėti, galvoti...Ir jausti.

Ne, jokie drugeliai pilve neskraidė ir šiurpuliukai po kūną tikrai nelakstė.Tai kažkas kito. Kažkas, kai žinai, jog tenka išsiskirti kuriam laikui, o atrodo visam gyvenimui.

Kažkas, kai manai, jog visada buvai šalia, o dabar nebebūsi.Toks jausmas, kad mes čia stovėjome jau ilgai ilgai...

Tik keitėmės mes patys, aplinkiniai žmonės ir metų laikai.Ir to jausmo neįmanoma pamiršti.

Mano traukinys jau turėjo būti pasiekęs tikruosius namus.Gal vakar, ar kada.O jis vis dar stovi stotelėje, sutvirtintas su bėgiais geležine grandine.

Jos niekas nesutraukia, nesugeba.

Traukinys dar laukia manęs.Sulausk šiandien arba rytoj.Jau.

Bet jis nebijo niekur pavėluoti ir niekur neskuba.Lyg žino, kad sunku palikti, tai, ką palieku.Šįkart jo darbo grafikas labai lankstus.

Tai tarsi atlygis už tuos kartus, kai skubėdavo mane pargabenti namo be įspėjimo.

Jis žino, kas man geriausia.

Tai mano gyvenimo traukinys su vienu vagonu, bet neapsakomo dydžio, kuriame telpa daugiau, nei įsivazdavau.

Saulė arbatoje.

Debesys prasisklaidė.Šviečia saulė.Na tikrai, už lango ir ne tik.Didelė saulė mažame pasaulyje.

Dabar galima džiaugtis kvapu, nepaprastu arbatos kvapu.Kvepia miško uogomis.Arba gervuogėmis.Prisiminimai iš žiemos

Kvėpavimas pasidaro nebetoks duslus...Širdis plaka vis greičiau, o bandymai apskaičiuoti pulso dažnį sukelia juoką.

Juokas.Juokas.Juokas.Ir šypsena.Viena, dvi, trys...dvidešimt....

Tu esi tu.

Tu esi mažas baltas drugelis.
Tu gali skraidyti.

Tu gali žmonių šilumą pamatyti.

Gali skrieti jausmų srovėmis,

Ar draugauti su laukų gėlėmis...

Tu nekaltas ir tyras.

Be jausmų, širdies.Be tyrų jausmų.
Tu neesi vienišas.

Tu esi draugas.

Ar galiu būti tavimi?

Tyliai, tyliai.

Susitraukė, tada suskilo ir galiausiai sudužo tas mano mažas daiktelis į šipulius.Į tūkstančius mažų, netaisyklingos formos gabalėlių.Neliko nieko.Bet ji nesudužo, aš pati ją sudaužiau.Ir sudaužiau ne tik savo o ir Tavo.Savąją visą naktį, gabalėlis po gabalėlio klijavau, tik nežinau, kaip laikosi Taviškė.Iš manęs buvo atėmę viską...Liko tik pats gražiausias jausmas, tik jis vienas, be kvėpvimo, kalbėsėnos, galvojimo, lytėjimo padėjo man surinkti tai, ką turėjau.O aš noriu padėti Tau.

Galvojau, kad ilgai nemiegosiu.Galvoje sukosi begalės minčių.Norėjau, kad kitą rytą pirmas žmogus, kurį tu pamatysi būčiau aš.Tikriausiai, kad kalbėti, žodžiai nebūtų butini...Bet išsigandau.Nes jei Tave aš išvysčiau pirma, sėdint šalia, būčiau laimingesnė nei anskčiau, bet bijočiau parodyti, kad aš laiminga, nors laimingas turi būti Tu.

Dabar matau tik mus.Užsimerkus ar atsimerkus.Labai lengva viską sugriauti, bet tik su pastangomis galima viską atstatyti, nereikia išsigąsti.Ir kas taip kalba.Aš.Aš.Aš.Nes noriu tikėti savimi ir tavimi.Kai sunku, reiškia reikia būti kartu.


Krenta viena po kitos... Kaip snaigės žiemą, kaip nužydėję vyšnių žiedai pavasarį, kaip lietaus lašai vasarą, kaip medžių lapai auksinį rudenį...

Su širdimi ar be širdies tu gyveni.Paklausė garsiai baltas drugelis.

Tai ką veikiat?

Skraidau tarp eglių spyglių, žudau juos savo žvilgsniu.
Noriu šaukti garsiau, nei dundantis traukinys surudijusiu geležinkeliu...
Arba noriu, tavęs labai tyliai paklausti, taip tyliai, kaip mums einant palei ežerą čiulba pauksčiai...
Noriu, kad kai man atrodo, jog tu juokauji, tu ir juokautum..
Noriu, kad žvaigždės nenusileistų į žemę, nes tada nematyčiau nakties grožio.
Noriu, kad nereikėtų patirti jausmo, to nemalonaus jausmo...
Ir nenoriu išsikalbėti kitiems, nenoriu jausti kitų žvilgsnių, noriu tik, kad girdėtum mane tu.
Ir tegul naktinė rasa niekada neišblunka, neišdžiūsta...Tegul viskas būna kaip vakar..
Ir aš vis dar tikiuosi, viliuosi.Ir vis dar kvepiu tavim..Kvepiu ir šiltu vakaru, tik tu nesupranti, o manai, kad aš nesuprantu.

Bet esu dėkinga kitam žmogučiui už tai, kad esi šalia.Tik dėl tavęs ir kartu su tavim mudvi būnam geresnės.Padėkoju tau rudasis dunduk.Susirasim ir gyvensim gerai kasdien;}Tik ne taip lengvai.

Ir šįvakar nuo manęs nepabėgsi.Nes muzika visagalė, tik ar visada?? Klausai klausai....Ir dar klausai..

Ir patys nuoširdžiausi linkėjimai ir išbučiavimai mano draugeliui BEGEMOTUIIII!!! Beje linkėjimai nuo Žirafiaus.

Viskas, turiu bėgti.Laikas veją laiką, valanda valandą, minutė minutę, sekundė sekundę.Reikia arbatos su citrina, su dviem citrinom, ir su žievele, tik be cukraus, bet su citrina.Reikia, nes kartais vidinis šiurpulys nebūtinai užpuola kai ateina liga.O jos man dabar reeiktų mažiausiai.

Daryti tam, kad darytum.

Rašyti tam, kad rašytum.

Skaityti tam , kad skaitytum.

Kalbėti tam, kad kalbėtum.

Gyventi tam , kad gyventum.

Suprasti tam, kad suprastum.

Daryti tam, kad darytum?

Sugrįžtantys dalykai.

Man atrodo, kai M.V. nėra šalia, aš truputį suskystu,pasidarau šiek tiek per saldi, nebegalvoju, kad mano ateityje mokslai, mokslai, studijos, darbas...Bet svarbiausia, kad aš eisiu ten kur noriu ir būsiu tuo ko noriu.Ištrūksiu iš čia, paliksiu visus, bus sunku, bet paliksiu, sieksiu savo svajonių. Svarbiausia norai ir svajonės, ir įkvėpimas... Jis buvo išėjęs ilgų atostogų, retsykiais užsukdavo. Užsuko ir šiandien. Sumaišė visas mintis.Jis kartais nori išsiveržti ir man tai patinka.Tik dažnai jam išsiveržus, pradėjus veikti, gan greitai ir užgęsta. Tam reikia kantrybės ir daug laiko.Gal man susiimti ir siekti tai ko visada norėjau...Paprasčiausiai pradėsiu vėl. Sąsiuvinys netoliese, pieštukai čia pat, o po ilgo laiko minčių begalė..Dar pavarčius keletą atsitiktinių žurnalų iš kart kyla minčių.Tik pasitikėjimą savimi kažkur turiu nukišusi toli toli...Bet virpuliukai vis dar yra. Liko metai apsisprendimo ir metai darbo.Dviem frontais.Bet geriau visada turėti du kelius, dvi išeitis.Taip esi užtikrintesnis.. Atsikvėpiu ir kimbu į darbą.Pirmiausiai užtenka viską patobulinti.Pamažu ir viskas bus kaip buvę...