Ribotumas.

Žmogus yra labai ribotas sutvėrimas, tačiau kiekvienas savo ribotumą galime sumažinti arba padidinti atsižvelgiant į tai, ko siekiame. Vieni susiduria su proto ribotumo problema ir neturėdami potencialo jos spręsti tiesiog palieka šią problemą kažkur toliau už savo akiračio ribų, tačiau kaip galima suprasti, tos ribos yra tikrai nedidelės. Yra ir kita individų grupė, kurie kovoja su proto ribotumu ir nori plėsti savo žinių ratą. Šie žmonės ieško kažko aukščiau ir tiki tobulybės galia. Tačiau, vien ieškojimais negali pasiekti vidinės harmonijos ir tikrojo pažinimo. Ieškant reikia suprasti ko ieškai.

Kalbant apie išorinį pasaulį, visuomenę ir jos institucijas gali mąstyti abstrakčiai, nes tu esi tos visuomenės dalis, esi viena dalis iš dar milijardo kitų sudedamųjų bendros visumos dalių. Taigi, visko pažinti yra neįmanoma, bet nuolat tobulėti ir žinoti ne tik tai, kas dedasi aplink tave, o ir visame pasaulyje yra tiesiog privalu norint plėsti savo pažinimo ratą. Žmogus, norintis neapsiriboti tik kasdieniais dalykais ir gilintis į pasaulietines problemas jau yra už savo proto ribotumo plotmės. Jis jau vienu žingsniu į priekį norėdamas įrodyti, kad žmogus gali daugiau. Jis gali statyti, bet gali ir sunaikinti. Gali sukurti kažką naujo, bet gali ir be didesnių dvejonių sugriauti tai, ką ilgai kūrė ir plėtojo. Tik žmogaus rankos ir čia gali būti surištos - jis negali pasipriešinti prieš gamtą. Žmogus, net naudodamas naujausias technologijas neturi tokios galios, kokią turi gamtos stichijos. Todėl čia, vien žmogaus proto galimybės neatstoja realybės ir negali sustabdyti tam tikrų dalykų, tad žmogus yra ribotas ir kaip sutvėrimas.

Kalbant iš kitos pusės, apie žmogaus vidinį pasaulį, visada atrasime tam tikrų aspektų, kur žmogaus ribotumas lemia svarbiausius gyvenimo žingsnius, jausmus ir tarpusavio santykius. Ribotumas, kaip užsidarymas savyje ir varžymas, tad vidinio ribotumo pasekmes gali atpažinti iš savo veiksmų eigos ir matomų rezultatų. Ribojame save dėl to, ką jaučiame ar norime jausti. Ribojame ir dėl savianalizės. Bijodami savęs, kritikuojame kitus, tuo pačiu bijodami įžvelgti savo ydas. Bijome, pripažinti tai, ką jaučiame širdyje, o ne tik tai ką suvokiame protu. Bijome išreikšti savo mintis, todėl tylime. O tylėdami apribojame savo galimybes tobulėti. Todėl ir nesipriešiname, bijome likti nesuprasti, vietoj to, kad galėtume tvirtai pagrįsti savo nuomonę argumentais. Bet ir čia susiduriame su ta pačia ribotumo problema, kad ne visi gali pagrįstai kalbėti, todėl ribotumas pasireiškia įvairiose gyvenimo situacijose ir aktualijose.

Taigi, tik pakilę aukščiau savo ribotumo galimybių galime įžvelgti tai ko mums trūksta ir tai, ko turime per daug. Mes galime su tuo kovoti jei tik turime noro ir siekių tobulėti.

be happy

Prabėgo dar viena dalis gyvenimo. Laikas, kuris atrodo nebuvo kažkuo ypatingas ar išskirtinis, gal būt neplanuotas svarbiais įvykiais, bet, kaip visada, tai kas neplanuota būna geriausia. Kartais verta gyventi dėl vienos dienos ar nakties ir laukti visą mėnesi, metus ar visą gyvenimą. Juk verta dėl kažko tokio pakentėti. O ir kenčiančiam dangus. Laimė ateina netikėtai. Bet visada jos lauki. Lauki savo laimės, kuri vis dar atrodo stovi kažkur už užrakintų vartų ir neranda rakto pasibelsti į tavo kūną, širdį ar sielą. Tačiau, kas yra tavoji laimė?

 

Man laimė, kai šviečia saulė, juk pavasaris, norisi šilumos išorėje, tada sušyla ir vidus. Man laimė išgerti kavos ir suvalgyti gabalėlį skaniausio šokolado. Man laimė šiandien didžiuotis savimi dėl tam tikrų dalykų, kuriems atradau laiko, dėl kurių stengiausi ir sėkmingai įvykdžiau. Man laimė eiti savo keliu, matyti šviečiančius praeivių veidus, tikėti ateitimi, kurti planus, svajoti, žinoti, kad turi šeimą, draugus... Man laimė gyventi tokį gyvenimą, kurį kuriu pati, nors ir likimas visada nori mane palenkti savo nustatytu keliu, kurį turėčiau žengti tiksliu ir nenukrypstančiu žingsniu. Bet kaip aš rasčiau savo laimę, jeigu netikėčiau paprastais dalykais ir nesitikėčiau, kad vieną dieną būsiu pakylėta, aš tikiu, kad gal ir taip nutiks, bet dabar aš gyvenu kurdama laimę pati. Ir todėl galiu sakyti, kad esu laimingas žmogus, kuris laimę atrado paprastuose dalykuose. Laimė yra ir tai, kad mes negalime gyventi be praeities. Jei prisiminsime vien tik blogą praeitį tapsime pagiežingi, nusivylę. Reikia iš blogų praeities dalykų ir klaidų tik pasimokyti ir tuo pačiu pamiršti. O prisiminimai turi būti gražūs, malonūs, tokie, kurie ateityje vėl taptų realybe. Juk kartais norisi nuostabiausias gyvenimo minutes pakartoti dar daug kartų, nors ir sakoma, jog tai, kas buvo geriausia yra nepakartojama... Gal ir gaila, tačiau visada yra kur tobulėti, net savo gyvenime. Perfekcionizmas gali atsispindėti ne tik išorėje, siekiuose, bet ir sieloje. Būti perfekcionistu sunku, bet įmanoma, tiesiog turi būti tikrai labai valingas ir tvirtas žmogus. Ne visi tai sugeba ir ne visi to siekia. Skirtumai tarp žmonių visada bus ta kertelė, kuri daro mus ypatingus ir išskirtinius. Todėl būti laimingu, jau reiškia būti kitokiu.

Akimis aš ieškau Tavęs.
Kai saulė šviečia ieškau Tavo atvaizdo stikle.
Rudenį naršau žvilgsniu nukritusius medžių lapus,
Gal ten Tavo siluetas atsispindės ore...
Žiemą, spindinčiame sniege,
...Lyg veidrodyje tikiuosi pamatyti Tavas akis.
Pavasarį, kvapniuose medžių žieduose tikiuosi išvysti Tavo smaragdinį spindesį.
Saulei leidžiantis aš nenustoju regėti Tavęs...
Vakare, prieš užmiegant aš degu mintimis apie Tave.
Ryte, kartu su saule ir Tu pakyli mano mintyse...

 

Būti asmenybe - būti nugalėtoju.

Kartais taip sunku būti savimi. O pirmiausia reikia save pažinti, analizuoti, suprasti, o tai gali tęstis daugybę metų. Galbūt lengviau yra pažinti artimą draugą negu patį save. Kartais nesupranti vienų ar kitų savo poelgių, nes sakai, taip liepė širdis. Kartais kovoji su protu, o kartais jį palaikai. Turi gyventi tarp savo proto ir širdies gelmių. Pasiekti aukso viduriuką. Ir atrodo, kai tavęs paprašo pagalbos, palaikymo, supratimo ar patarimo, sutinki padėti. Išklausai, patari, taip kaip atrodo geriausia. Atrodo kitų gyvenime randi paprastus sprendimus, gali paaiškinti situaciją ir netgi nulemti tam tikrus dalykus. Gali padėti siekti tikslo, susitaisyti, gali ir išskirti. Gali gyventi kitų žmonių gyvenimą ir jaustis atsakingu už jį. Atrodo tampi visažiniu, viskas taip paprasta ir nesunkiai išgyvenama. Juk kitam kažką pasakyti yra daug lengviau nei pasakyti sau. Ir tada supranti. Padėjai vieniems žmonėms, o dabar analogiška situacija tau pačiam. Na juk pat pats, gal būt skiriasi keli aspektai, bet esmė tapati. Ir kodėl negali padėti sau, padrąsinti savęs. Kodėl taip sunku pasikalbėti su savimi ir rasti tinkamą sprendimą susidariusioje padėtyje. Kad būtų taip lengva matyt nekiltų ir sunkių problemų. Bet tik taip pradedi pažinti save. Ir visgi, kalbant apie save tu dažnai nepamišti to nereikalingo žodžio 'stop'. Kam save stabdyti, kam nedaryti kažko, ko norisi. Todėl, kad nori gyventi teisingai ir dorai? O pagalvoji, kiek tai duos tau pačiam. Lengva atspėti, ne, nereikia net spėlioti, tiesiog iš viso to negausi nieko. Nei savianalizės, nei naudos visuomeniniame gyvenime. Tiesiog stabdydamas save prarasi svarbias gyvenimo minutes, prarasi galbūt tai ką turėjai. Todėl, gyventi reikia tiek šia minute, tiek visada pagalvojant apie ateitį ir nepamirštant tikėti, kad naudingai išnaudotas laikas ir tavo pastangos atneša daug didesnės naudos negu apsimetimas, kad nieko gyvenime nėra svarbaus. Ir manau, jei pasakytum ne tik kitiems, bet ir sau, kad pirmiausia turi būti svarbu tai, kas tu esi,kad,  turi žinoti, kas esi, nes tik tada galėsi teigti, kaip tau svarbu tave supantys mylimi žmonės : šeima ar draugai. Tik pasirūpinęs savimi gali padėti kitiems. Todėl atvirkštinis procesas tik labiau glumina, o ne padeda.

Visi šie žodžiai buvo link savęs pažinimo. Aš stengiausi eiti į priekį, analizuoti save ir svarbiausia - skatinti. Nes tuomet kai nesulauki kitų palaikymo, žinok, tik pats, savo jėgomis gali nuversti kalnus, svarbu pasitikėti savimi, neužsidaryti savo mažame pasaulyje, būti atviru pasiūlymams ir naujoms galimybėms, bendrauti ir plėsti savo akiratį, nepamiršti gyvenimiškųjų vertybių, nusistatyti savo gyvenimo normas ir vadovautis jomis, niekada nenuleisti rankų, neapsigauti, eiti pirmyn skubiu žingsniu, gerbti kitus nemažiau nei save ir tikėti tuo, ką darai.

Ir būk kuo nori būti, net jei tau prieštaraus visas pasaulis, žinok, tik įrodydamas, kad esi asmenybė, visi tiek, kurie nusigręžė nuo tavęs, liks daug žemiau tavo siekių ir gyvenimo troškimų. Pažiūrėk, kaip jie, tylūs, nykūs ir pilki gyvens tada, kai tu žibėsi ryškiau nei jie gali įsivaizduoti. Kada tavo asmenybė bus tokia išmintinga ir švytės visu koloritu. Tada galėsi tiesiog nuleisti galvą žemyn, ir pažiūrėti į tuos, kurie kažkada iš tavęs juokėsi, dėl galbūt tavo didžių planų ir norų, dėl kitokios išvaizdos, dėl kitokio bendravimo ar galbūt išskirtinio žavesio dabar tiesiog nebeturi ką pasakyti, nes vienintelis dalykas, kurie dabar sau teigia, kad kodėl tada, kai norėjo kažko siekti iš gyvenimu, domėjosi visai kitu. Ir jie per daug nykūs, kad žinotų, jog daryti tai, ką visuomet norėjai niekada nėra per vėlu. O žmogus, kuris nori pažinti ir mylėti save niekada nepamirš, kad pirmiausiai reikia tikėti tuo ką darai, ir nesvarbu, kaip viskas būtų aplink blogai, kokie būtų niekinga visuomenė ar kokie žmonės tave suptų. Žmogus galintis būti asmenybe yra nugalėtojas. Aš tikiu, aš noriu būti asmenybe. Ta, kuri būtų stipri, kovinga ir atsidavusi, tam, ką daro. Aš noriu būti SAVIMI.