Gal gali ateiti, nesakyti nei vieno žodžio, paimti už rankos ir tylomis vestis bet kur. Bet kur. Kad ir bristi dešimt kilometrų sniegu ar tiesiog eiti, eiti, sustoti ir išgerti arbatos?!

Tiesiog.

Tą vieną minutę tylos.

Ir esi sau vienas... 

Ir žinai, kad kai kažkur pranyksti pats, kažkas, bet būtent tas iš kurio nieko nesitikėjai, padės sugrįžti ir toliau būti savimi!

Tik gaila, kad ne iš tų, kurių lauki ir tikiesi gali kažko sulaukti. 

Bet tu vienas niekada neesi, yra kas pasako, bent vieną žodį, o tas žodis būna pats reikšmingiausias. 

Kaip ir atsarginis išėjimas. Jį privalu turėti, bet ne visada tai pavyksta. 

Išeitis yra. Tik kyla klausimas nori tu jos ar ne. 

Nes ne kiekvienas gali eiti sunkiuoju keliu, ir viską įveikti vienas.

Be kitų esi niekas, kaip ir kiti be tavęs. 

Bet svarbiausia, kad tu esi asmenybė.

O asmenybės visada turi atsarginį išėjimą iš bet kur, ir atsarginį įėjimą į kito gyvenimą. 

Tikėk savimi ir kiti patikės tavimi.

Kaip ir ne pirmą kartą geriausios mintys ateina naktį. Kada neina užmigti, kol jų neišlieji, kam nors. Kad ir baltam popieriaus lapui. Tik tada gali užmigti. Ramiai užmigti.

Norėjau kreiptis vardu ir pavarde, bet nusprendžiau nutylėti.

M.G.,

Prisiminimai. Žinai, Tu tas žmogus, kuris mane suprato.Prisipažįstu, užmiršau Tave. Ir išmokau gyventi be Tavęs. Ir tik netyčiomis, kai sunku, prisiminiau. Žinau,galbūt dabar ne geriausias būdas kreiptis į Tave. Bet turiu tai priminti. Tu man padėdavai visada, suprasdavai, pažinojai ir mylėjai mane. Labiau už bet ką kitą. Niekada netrūkdavo žodžių, nei Tau, nei man. Dėkinga liksiu ilgam. Tai buvo nuoširdu, tai ko man galbūt trūksta dabar. Pameni. Kai Tau blogai- gerai man, ir atvirkščiai. Aš guodžiu Tave, Tu mane. Ir kai linksma, džiaugiamės vienas kito laime. Žinojai apie mane daugiau nei bet kas kitas. Žinojai galbūt viską. Kaip ir aš apie Tave. Buvai ne tik Draugas, bet ir brolis, vyresnis, kurio taip norėjau. Atrodė realu ir įprasta. Gerbėme vienas kitą kaip žmogų ir tai buvo svarbiausia. Sielos Draugas! Tu mane supratai ir leidai pasirinkti. Gerbsiu už tai visada. Mano angelas.

Su meile Roberta.

Kažkas čia yra ne taip.

Arba aš nepažįstu kitų arba jie manęs. Visiškai.

Paviršutiniškas lėkimas kito gyvenimu gniuždo.

Nespėji rūpintis, paprasčiausiai nebesuspėji. Nesuprantu.

Ko nori iš manęs. Žinau ko noriu iš kitų. Bet... Bet bijau sakyti.

Išmokau patylėti, ir kartais tai į gerą, bet dažnai ir į blogą.

Nežinau kaip gyventi.

Noriu atiduoti visą save. Ir kažką už tai gauti. Bent tikėtis.

Man reikia matyti, girdėti, kad galėčiau padėti.

Ir viskas taip keistai...

Mano atmintis ištrinta. Viskas, kas buvo blogo, neliko. Nežinau kodėl ir kaip.

Draugai. Seni, pamiršti, bet visada liekantys širdyje.

Sunku jais tapti. Sunku ir išlikti.

Kas atsitiko?

Į gyvenimą pradėjau žvelgti rimčiau, bet kartu ir paprasčiau.

Atsirado vertybės, kurių anksčiau nebuvo.

Atsirado noras jį tam tikromis akimirkomis sustabdyti.

Noras gyventi kitaip.

Nepykti. Nesivelti į ginčus.

Atsirado noras būti savimi, kokia noriu būti.

Tobulėti.

Vis norisi gyventi netolima praeitimi, bet reikia žvelgti į priekį.

Vakar buvo gerai. Šiandien geriau, o kaip rytoj?

Suspėti viską, kad būtų laimingi visi. Ar bent jau stengtis tai daryti.

Laukti, tikėtis.

Reikia išmokti ir panaudoti, tai ką duoda gyvenimas.

Reikia sakyti tai ką nori. Juk tai gali būti tavo paskutinis žodis.

Reikia atsisveikinti kaip paskutinį kartą.

Parodyti. Ir nieko nesigailėti.

Nebijoti savęs. 

Širdyje ar sieloje. Visur kas aplink mane. 

Naujai atrasta. 
[www.mintys.lt] 

Miegas.