Kaupiasi tamsūs debesys virš tavo galvos,
Lyja šešėlių stingdantis lietus.
Jaučiasi trūkstančios gijos širdies manos,
Ten, kur prasiveria skausmo dangus...


Vėsiame nykaus rudens rūke
Slepiasi tavo šiluma alsuojantis kūnas.
O mano byrančios ašaros veide,
Lyg prarasto tikėjimo liūnas.


Trumpa istorija kiekvieną kartą baigiasi taip pat...
Išlieka tik tušti prisiminimai.
Jei man nelemta būti tavo svarbiausia sielos kertele,
Aš ir vėl iš naujo renkuosi savo likimą.


Nelieka baimės, laimės, nelieka nieko...
Tik naujų vilčių kupina pradžia.
Tikėjimo ir vilties auksinė sėkla vėl pasėta,
Tam, kad atėjus pradžiai, gyvenimo šviesą ir vėl išvystų pabaiga.

Žiūri į tą kerinčią šypseną ir bandai nieko negalvoti. Tiesiog atsakyti tuo pačiu. Bandai paliesti akimis giliausias sielos kerteles, bandai žvilgsniu apkabinti ir nepaleisti. Nori priversti kitą žmogų pajausti, kad esi šalia. Priversti tai pajusti savo jausmais, savo neapglėbiamu rūpesčiu, savo tyra šiluma ir degančia ugnim meile. Bandai tam, kad laimėtum karą. Karą su savim, su kažkuo, su visu pasauliu, dėl vieno tikslo. Dėl noro turėti laimę šalia, dėl siekimo, kad laimė būtų pavadinta gražiausiu vardu, kad ji būtų paliečiama, kad laimė galėtų žengti gyvenimo keliu kartu su tavim, žingnis žingsnin, koja kojon. Tam, kad nustotum kalbėti, pradėtum mylėti. Tam, kad liūdniausi dalykai taptų geriausiais, kad blogi gyvenimo žingsniai tik suartintų ir apdovanotų nepakartojamomis akimirkomis. 

O dabar atmetus visas laimės teorijas, pridėjus pliusą prie minuso, suvedus du žmones, apdovanojus juos truputėliu netikėtumo, kantrybės, sieko stebinti ir noro būti kartu gauname puikiausią laimės receptą. Svarbiausia mokėti laukti ir išlaukti to ko trokšti. O viskas ateina po truputį. Su laiku ir laimė aplankys kiekvieną iš mūsų.