Gal gali ateiti, nesakyti nei vieno žodžio, paimti už rankos ir tylomis vestis bet kur. Bet kur. Kad ir bristi dešimt kilometrų sniegu ar tiesiog eiti, eiti, sustoti ir išgerti arbatos?!

Tiesiog.

Tą vieną minutę tylos.

Ir esi sau vienas... 

Ir žinai, kad kai kažkur pranyksti pats, kažkas, bet būtent tas iš kurio nieko nesitikėjai, padės sugrįžti ir toliau būti savimi!

Tik gaila, kad ne iš tų, kurių lauki ir tikiesi gali kažko sulaukti. 

Bet tu vienas niekada neesi, yra kas pasako, bent vieną žodį, o tas žodis būna pats reikšmingiausias. 

Kaip ir atsarginis išėjimas. Jį privalu turėti, bet ne visada tai pavyksta. 

Išeitis yra. Tik kyla klausimas nori tu jos ar ne. 

Nes ne kiekvienas gali eiti sunkiuoju keliu, ir viską įveikti vienas.

Be kitų esi niekas, kaip ir kiti be tavęs. 

Bet svarbiausia, kad tu esi asmenybė.

O asmenybės visada turi atsarginį išėjimą iš bet kur, ir atsarginį įėjimą į kito gyvenimą. 

Tikėk savimi ir kiti patikės tavimi.

Kaip ir ne pirmą kartą geriausios mintys ateina naktį. Kada neina užmigti, kol jų neišlieji, kam nors. Kad ir baltam popieriaus lapui. Tik tada gali užmigti. Ramiai užmigti.

Norėjau kreiptis vardu ir pavarde, bet nusprendžiau nutylėti.

M.G.,

Prisiminimai. Žinai, Tu tas žmogus, kuris mane suprato.Prisipažįstu, užmiršau Tave. Ir išmokau gyventi be Tavęs. Ir tik netyčiomis, kai sunku, prisiminiau. Žinau,galbūt dabar ne geriausias būdas kreiptis į Tave. Bet turiu tai priminti. Tu man padėdavai visada, suprasdavai, pažinojai ir mylėjai mane. Labiau už bet ką kitą. Niekada netrūkdavo žodžių, nei Tau, nei man. Dėkinga liksiu ilgam. Tai buvo nuoširdu, tai ko man galbūt trūksta dabar. Pameni. Kai Tau blogai- gerai man, ir atvirkščiai. Aš guodžiu Tave, Tu mane. Ir kai linksma, džiaugiamės vienas kito laime. Žinojai apie mane daugiau nei bet kas kitas. Žinojai galbūt viską. Kaip ir aš apie Tave. Buvai ne tik Draugas, bet ir brolis, vyresnis, kurio taip norėjau. Atrodė realu ir įprasta. Gerbėme vienas kitą kaip žmogų ir tai buvo svarbiausia. Sielos Draugas! Tu mane supratai ir leidai pasirinkti. Gerbsiu už tai visada. Mano angelas.

Su meile Roberta.

Kažkas čia yra ne taip.

Arba aš nepažįstu kitų arba jie manęs. Visiškai.

Paviršutiniškas lėkimas kito gyvenimu gniuždo.

Nespėji rūpintis, paprasčiausiai nebesuspėji. Nesuprantu.

Ko nori iš manęs. Žinau ko noriu iš kitų. Bet... Bet bijau sakyti.

Išmokau patylėti, ir kartais tai į gerą, bet dažnai ir į blogą.

Nežinau kaip gyventi.

Noriu atiduoti visą save. Ir kažką už tai gauti. Bent tikėtis.

Man reikia matyti, girdėti, kad galėčiau padėti.

Ir viskas taip keistai...

Mano atmintis ištrinta. Viskas, kas buvo blogo, neliko. Nežinau kodėl ir kaip.

Draugai. Seni, pamiršti, bet visada liekantys širdyje.

Sunku jais tapti. Sunku ir išlikti.

Kas atsitiko?

Į gyvenimą pradėjau žvelgti rimčiau, bet kartu ir paprasčiau.

Atsirado vertybės, kurių anksčiau nebuvo.

Atsirado noras jį tam tikromis akimirkomis sustabdyti.

Noras gyventi kitaip.

Nepykti. Nesivelti į ginčus.

Atsirado noras būti savimi, kokia noriu būti.

Tobulėti.

Vis norisi gyventi netolima praeitimi, bet reikia žvelgti į priekį.

Vakar buvo gerai. Šiandien geriau, o kaip rytoj?

Suspėti viską, kad būtų laimingi visi. Ar bent jau stengtis tai daryti.

Laukti, tikėtis.

Reikia išmokti ir panaudoti, tai ką duoda gyvenimas.

Reikia sakyti tai ką nori. Juk tai gali būti tavo paskutinis žodis.

Reikia atsisveikinti kaip paskutinį kartą.

Parodyti. Ir nieko nesigailėti.

Nebijoti savęs. 

Širdyje ar sieloje. Visur kas aplink mane. 

Naujai atrasta. 
[www.mintys.lt] 

Miegas.

Durys.

Durys. Tos pačios senos durys...
Sunkiai varstomos, pamirštos.
Senos, matosi tik išlindusios vinys,
Be sielos, be džiaugsmo, išsiilgtos.

Durys. Sušlapusios drėgnų lietaus lašų.
Stuminačios nuo savęs,
Saugančios nuo sielos skausmų.
Leidžiančios man būti toli nuo tavęs.

EDurys. Kažkada atvėruios kelią į pasaulį.
Dabar stūgso lyg aptveros metalinėmis grotomis...
Neberaleidžia nei vieno laimingo gyvenimo,
Jos užtenktos amžinam tuštumos gyvavimui.

Durys. Durys, tampančios siena.
Pro kurias neisiu nei aš nei tu...
Vienišos, nes gali praleisti tik žmogų vieną,
Bet jis pasmerktas, o visiems norisi būti kartu.

Kažkaip.

a) Nežinau ko noriu AŠ.
b) Nežinau ko nori TU.
c) TU nežinai ko noriu AŠ.
d) Aš nežinau ko nori TU.

Statusas : pasimetęs.

Kai nežinai kuo pa(si)tikėti, pa(si)tikėk tik pačiu savimi!

Kai teka upeliais.

Lieku visiškai nesuprantanti ir nesuprasta. Nežinau kas vyksta, kas darosi. Tartum už savo laimę turi kažką paaukoti... Ir aukoti vieną svarbiausių dalykų savo gyvenime. Draugystę, be kurios neįsivaizduoju šviesesnės dienos, ar kartu tamsesnio vakaro. Ir kai blogai ir kai gerai, svarbu kartu. Ir tiek daug pasakyta, tiek kalbėta, ko nereikia. Tęsti sunku. Nes tiek daug įdėta pastangų, kurių nemato arba tikriausiai nenori matyti... Pripažįsti tai ko, nenorėtum, bet matai tiesą prieš akis. Ji skaudi. Žiauri ir draskanti. Negali gyventi. Negali matyti. Nes skauda. Nori viską susigrąžinti. Ir kartu pavargsti nuo priešiškumo, nes nebepajėgi kovoti net su pačiu savimi. Palūžti, nes supranti, kad kitas jau palūžęs. Bijai sakyti, bijai kalbėti. Nes viskas keliauja tiesiai iš širdies. Bet ne viskas yra užmiršta. Kitiems tai atrodo paprasta ir lengva. Buvo, gerai, nėra, nereikia. Tik ne man. Gali netikėti, gali nežinoti. Visada buvai man reikalinga, kaip ir aš Tau. Žinau. Atsiprašau. Bet taip pat reikia žinoti, nes vienas esame pasaulyje aplink, kurį viskas sukasi. Keičiamės. Mes. Žmonės, bet tik tikra draugystė išlieka. Reikia laiko. Pastangų. Vėl ir vėl ir vėl... Šitą norą iš manęs bus sunku arba neįmanoma atimti. Nelengva. Ir Tau sunkiau. Žinau. Kartu. Reikia daryti viską kartu. Ir neatsukti nugaros, suprasti. Ir prašau bent vienintelį kartą manęs pasiklausyti! Kad galėčiau padėti ir nereiktų daryti, taip kaip yra dabar.

Diena, kurios norisi rytoj.

Tik sėdėti ir labai prasmingai galvoti...
Ir apie kitus, tik ne apie save.
Kurti laimę kitiems.
Kad jie laimingą darytų mane.
Šiandien diena, kurią galima pavadinti tikra.
Neišgalvota. Ji paprasta.
Šilta. Tokios, kurios trokši rytoj.


Kvepiantis šiltas ruduo. Kalėdomis.
Kalėdų skambesiu. Ir mandarinaiiiis.
Kvepia širdžių draugyste!

Savo istorijos dalis.

Štai ten TAVE matau.

Siaura gatvė. Lyg tunelis, ilgas, bet kartu ir toks, pro kurį dar gali pralįsti. Namai. Du, trys, dešimt, dvidešimt... Daugiaaukščiai. Su šimtu langų, pro kuriuos žvelgia vis kitą istoriją pasakojantis žmogus. Vienas langas- viena istorija, bet keli gyvenimai. Kartais vienas žmogus- ne žmogus. Jam trūksta kitos. Kitos savęs. Tik kartu jei egzistuoja ir pasakoja bendrą istoriją.
Visos istorijos prasidedančios lange slepiasi tarp sienų. Siena- istorijos herojų sielų veidrodis. Mato daugiau už kitus ir negali papasakoti. Iš sienų sudarytas vienas aukštas. Jis savo istorijomis gali būti pranašesnis už kitus. Konkuruoja visi. Kuo tu įdomesnis, tuo labiau tave išnaudoja. Tai trukdo gyventi. Gali pabėgti. Tave mielai priims, tai kas liko už lango- tas siauras gatvės tunelis. Pranyksi tarp kitų ir liksi nepastebėtas.

Štai ten TAVĘS NEBEmatau.

Tai tik šiandien..

Tai diena, o ne ruduo.
Tai saulė ir žydras dangus.
Tai vasaros, pavasario palikimas.
Tai geros dienos pradžia...
Tai ko man ir mums reikia.
Mmmmm.
Šalta ten. Šilta čia.
Viskas suderinama.
Tik eik ir lauk.

Klausimas.

Kyla paprastas klausimas.
Gyveni sau ar dėl savęs? Gyveni kitiems ar dėl kitų?
Jei galėtum gyventi tobulai, gyventum dėl visų šių dalykų...Pasaulis žvelgiant mūsų akimis didelis, o mes mikroskopinė jo dalis. Bet be mūsų ir mūsų gyvenimo nebūtų pasaulio. Jis taptų tuščia erdve. Nieko. Tuštuma, erdvė, kurios nėra, nes erdvė negali būti sudaryta iš nieko.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas- nuosmukių ir pakilimų kelias. Krenti- kyli, kyli-krenti. Taip jau yra. Kad ir kaip norėtum negali vien tik kilti. Be nuosmukių nebus ir pakilimų.
Bet kiekvienas siekiame savojo tikslo. Vienų poreikiai maži, jie gyvena, taip kaip nulemta likimo, o kitų dideli, tad stengiasi likimą aplenkti. Skuba iškilti.
Skubu ir aš. Noriu bandyti ir pajausti tai kas nauja, bet niekada neatsisakysiu tai kas sena. Turiu prieš kažką priimdama į savo gyvenimą patikrinti, nes kitaip gyvenčiau tik sau ir dėl savęs...

>>

Laikas skuba, lekia taip greit....
Tampi arba laimingesnis ar ne.
Bėgi bėgi, vėl...
Nauji atstoja senus..
O seni tampa atskirti ir pamiršti...
Ir gerai.
Gyvenkime geriau!

Spalio dvidešimt ketvirtoji.
Prognozė:
1. Nelabai gera diena.
2.Įtemptų nervų diena.
3.Nejauki diena.
4.Labai neįdomi diena.
5.Vienas nieko kažko nežadantis šeštadienis.

Mmmm.

Tu-vartotojas.

Kiekvienas daugiau ar mažiau esame vartotojas. Galėtume jais ir nebūti, bet gyvename tokioje visuomenėje. Jei tu ne vartotojas - tu niekas. O kas dabar nori būti nieku? Tikriausiai niekas...
Taigi esi vartotojas- esi bent viename lygyje aukščiau už nieką. Tu jau visuomenės dalis. Tu esi kažkas. Tu prisitaikęs ir beatodairiškai darai tai, ką daro kiti. Vartoji aplinką, save ir galiausiai kitus. Visų pirma pastebi. Tada apžiūri. Įtrauki. Tada "pririši". Pradedi vartoti. Suvartoji. Išmeti, bet gali ir pratęsti vartojimo galiojimo laiką pagal savo poreikius. Tai paprasta vartojimo instrukcija.
O vartotojas savanaudis? Ne. Vartotojai evoliucionavo. Iš savanaudiškumo tai pasidarė prisitaikymas, išnyko baimė būti kitų paniekintu. Vartotojai neturi sielos. Turi širdį, bet remiasi protu. Tai nieko išraiška? Juk protas diktuoja savo sąlygas. Mes joms paklūstame. Mes negeresni už stumdomas marionetes.
Tai kas mes? Vartotojai be sielos ar niekas, bet su protu?

!

Net ir genijus baltu ant balto rašyti negali.

Tobuli žodžiai tobulam žmogui.

Su meile, Roberta!

Taip seniai, taip išsiilgtai. Ne mano mielasis Drauge, pamirštas tu nebuvai. Tu turėjai keletą poilsio savaičių. Tikriausiai atostogavai. Ar buvau kur išlėkęs į šiltuosius kraštus....aš laukiau sugrįžtant...
Sugrįžai ir iškart. Aš apversiu tave savo bėdomis, išpasakosiu savo gyvenimo daleles, išdėliosiu jas visas juodo ant balto...
Gyvenimas puikus ir baisiai liūdnas. Kartais. Dažniausiai savaitės dienomis. Bet bus ir blogiau. Tiesiog dangus šią minutę toks tamsus..Rudeniškas..O taip reikia saulės šviesos, saulės šilumos... Reikia kažko daugkartinio...Reikia meilės. Ir ne man vienai... Reikia rudens vakarais, kad kas arbatos išvirtų ir atneštų...Yra. Atneš. Gal. Kas nors. Bet ne vieną kartą. Reikia, kad šypsotųsi kasdien..Einat gatve..
Prašau už du. Iškart. Man gali jos kliūti ir mažiau. Aš nesupyksiu. Prašau ne sau konkretaus. Man dar nežinia...Prašau ramybės ir puikaus miego. Prašau tos šilumos..Tik jos man reikia. Ir dar sugrįžti mintimis ir eiti pirmyn. Sukti laikrodį atgal, bet ne per toli. Nes dabar yra geriau nei buvo...
Prie meilės ne sau, prašau atvirumo saujelę...Ir pokalbių.

Trumpam.

08.28-09.07
Daug.
Visko.
Galbūt nepamirštamų akimirkų.
Ir....
Atverstas naujas puslapis.
Kalbu apie viską.
Sunkus, ilgas ir varginantis.
Todėl, nenoriu, kad skaitytum.
Nenoriu, kad žinotum , jog tik po to suprantu, ką turėjau suprasti anksčiau.
O gal praeis.
?
Aplink tiek žmonių.
Tiek veidų.Su šypsenomis, gerais-blogais žodžiais.
Tiek darbų, veiksmo.
Nuovargio.
Ir ieškojimo.
Kiekvienas esame pasiruošę surasti save.
Taisyti ankstesnes klaidas.Dirbti dvigubai.
Ir daug.
Nežiūrėti į gąsdinimus.
Nebijoti sureikšminimų.
Nepasiduoti kito žmogaus spaudimui.
Nesijausti blogai.
Tai svarbiausias uždavinys.
Tikėti, kad tai ką darai, bus geriausias spendimas.
Bet kartu ir šiek tiek nusivilti.
Kilti ir leistis.
Bet vėl pakilti.
Taip aukštai, kaip dar nebuvai.
Toliau mylėti.
Ir sakyti arba ne.
Tiesiog leisti, kad jaustų.
Kankinti, paleisti?
Bet eiti į priekį.
Jokiu būdu negrįžti atgal.
Skaityti.
Domėtis.
Nepamiršti šio laiko tarpo.
Du savaitgaliai, kurie norėtum, kad būtų kasdien.
Nepamirštame, tų kuriuos sutikome.
Mes vieni geresni už kitus.
Nes kiti geresni už mus.

Todėl, kad.

Kodėl kartais klausiame kodėl?
Kodėl kartais ieškome atsakymo į užduotus klausimus?
Kodėl užduodami klausimai dažniausiai prasideda žodžiu kodėl?
Ir kodėl tiek daug norėdama pasakyti nepasakau nieko?
Kodėl?

Ir kodėl kartais galima prikalbėti įvairius dalykus, susitikimus?
Tai atsitiktinumas?
Dvi dienas šie atsitiktinumai darosi keisti.

Dėl savęs ir dėl kitų.

Aš vienišas balandis tamsiame parke.
Aplink vieniši nutrinti įsimylėjėlių suoleliai...
Žibintai nebedegantys naktyje, apšiurusios šiukšlinės, laikraščių puslapiai besimėtantys prie jų...
Dangus be mėnulio.Ir žvaigždžių nutiestas takas.
Takas eina per tiltelį, apgriuvusį ir seną, jame daug įtrūkimų, nelygus grindinys, numindžiotas gyvenimo.Bet jis jaučiasi savas, todėl yra mylimas...
Aplink jį eina beržų ir liepų alėja.Ji apgaubia šiluma.
Žinau, keliaujant juo aš suklupčiau, bet padedamas kitų skriečiau tolyn.
Tako gale matyti, tai ko nori mano balandžio širdis...
Bet yra tunelis, visai čia pat.Trumpas, tamsus, aiškus.Tarsi gera išeitis.Bet klaidinanti.
Nors ir pralindęs po juo gali perskrieti į gatvę- pilną naktinio šurmulio, pagundų, bet taip tik pasiektum naują gyvenimo etapą.
Aš nebijau pavojų, nebijau kovoti.Tik bijau savo kelyje, kad ir kurį pasirinkčiau nesutikti man skirtojo draugo, mano balandžio...
To, kurio aš laukiu būdamas čia, tamsiame užmiesčio parke.

Suprantu, tu jautiesi taip pat...


Dėl vieno prarandi kitą, o galiausiai netenki abiejų.Jautiesi tuščias ir bereikšmis.

Tai, ko norime.

Štai šis bei tas.
Atradau kelias stebuklingas frazes, kurias, pagal žurnalo nurodytus duomenis norime girdėti(Pritaikiau štai šias sau):

• Dievinu tavo šypseną;
• Be tavęs mano gyvenimas būtų beprasmis;
• Tu taip gerai atrodai!;
• Tavo akys- nuostabios.;
• Nauja šukuosena tau labai tinka;
• Aš negaliu atsižiūrėti į tave;

O štai yra keli dalykai, kurių trokštame ir norime.Taip, to aš noriu.

• Ramiai paskaityti knygą;
• Išgerti puodelį arbatos kiekvieną vakarą;
• Ilgų pokalbių vakarais apie viską ir apie nieką;
• Pagulėti karštoje vonioje;
• Iki soties prisikirsti pyrago su kava;
• Sportuoti;
• Įsimylėti blogą berniuką su geromis manieromis;
• Realizuoti save;
• Iki paryčių plepėti su drauge;
• Laimėti milijoną;
• Šilto, minkšto chalato;
• Atostogų tropikuose;
• Pėdų masažo;
• Šokti su parašiutu;
• Turėti vyriškosios lyties "tik draugą";
• Būti stebinamai kasdien;
• Tikrosios romantikos;
• Pasėdėjimų vienumoje;
• Dėmesio;
• Gerų žodžių;
• Kitų įdėmių žvilgsnių;

Taigi...Kartais yra norima tarpusavyje nesuderinamų dalykų, bet...svarbiausia turėti tikslą.

Už viska.

Tai pats geriausias dalykas lavinti save, savo kantrybę, pirštų miklumą, save nuraminti, užsimiršti, atsipalaiduoti praleidžiant ne vieną ir ne tris valandas.Pats tinkamiausias būdas liūdną nuotaiką pakeisti riešo skausmu ir geromis emocijomis.Pats geriausias būdas lavinti fantazijai.

Tai dalykas, leidžiantis man būti savimi...

18.

Pabūk dar mažu vaiku.

Žaliaake, tu mano Dangus, tu mano Saulė, tu mano Gyvenimas!
Išgirsk tik vieną kartą.
Vieną, bet nepaskutinį.
Pabūk dar truputį mažu vaiku.
Pasvajok ir pievom palakstyk...

Kartais leidžiamės, kartais kylam.Kartais stovim tiesiojoje, kaip horizontas, platus ir neapsakomas.
Džiaugiamės vasara,džiaugiamės gamta, saule, jūra, net nuotraukom...džiaugiamės savim, arba save kritikuojam, baudžiam, gal mylim...
Leidžiam sau pabūti savimi.Leidžiame sau išsiskirti, pailsėti.Pabėgti.Aš sau leidžiu viską.Beveik.Nedaug trūksta iki pilnos laimės.Einant laimės keliu pasitinku ir kitus.Su šypsenom ir be jų.Svarbiausia su tikslu.Tikslas pasitikėti savimi.Savo vidumi, sugebėjimais.Tikslas tobulinti save kaip žmogų, draugą, šeimos narį, asmenybę.Kaip kūrybingą asmenybę.Žinoti ko trokšti svarbu.Tada tam bus lemta išsipildyti.Šiandien, kaip ir beveik kasdien prisiminiau savo svajones.Kūrybines ir begalines.
Gyvenkime vardan savų tikslų.
O jei pasiklydome, leiskime, kad mums padėtų, atvertų akis.
Mylėkime vieni kitus.♥♥♥

Tik eik ir lauk.

Pasitaiko visiems, kai kartais padarai kažką mielo kito širdžiai, pasidaro miela ir tau pačiam.O dar kai žinai, kad tas kitas nieko nežino, tai dar mieliau, nes laukimas ir nekantravimas tik paskatina geras emocijas.Tik eik ir lauk.Lauk ir lauk.

Rytoj Rugpjūčio 3-ioji.Išsipildymo metas.Diena įtraukta į super svarbiausiųjų ir labiausiai rūpimų sąrašą.(blush) ;*

Leisk man.

Ar žibintai sužibės ryškiau?
Ar mėnulis pakils aukščiau?
Nes ryšys siejantis mus
Tai ženklas, parodantis mūsų jausmus.

Ir nors dvi baltos juostos skiria mūsų gyvenimus.
Bet jos išnyks jei atvirai parodysi savo išgyvenimus...
Leisi pažvelgti giliau į širdį,
Ar paprasčiausiai stipriau apkabinti.

Norėčiau paklausyti ką kalba tavo širdis,
Norėčiau, kad man patikėtum visas savo mintis.
Tu leisk man būti tavimi,
O aš leisiu pasitikėti savimi.

Traukinio keliu.

Maždaug dvi minutes aš stovėjau šalia ir jaučiau kažką

neapsakomo.Trūksta žodžių nupasakoti.

Tiesiog buvo nepaprastažiūrėti, galvoti...Ir jausti.

Ne, jokie drugeliai pilve neskraidė ir šiurpuliukai po kūną tikrai nelakstė.Tai kažkas kito. Kažkas, kai žinai, jog tenka išsiskirti kuriam laikui, o atrodo visam gyvenimui.

Kažkas, kai manai, jog visada buvai šalia, o dabar nebebūsi.Toks jausmas, kad mes čia stovėjome jau ilgai ilgai...

Tik keitėmės mes patys, aplinkiniai žmonės ir metų laikai.Ir to jausmo neįmanoma pamiršti.

Mano traukinys jau turėjo būti pasiekęs tikruosius namus.Gal vakar, ar kada.O jis vis dar stovi stotelėje, sutvirtintas su bėgiais geležine grandine.

Jos niekas nesutraukia, nesugeba.

Traukinys dar laukia manęs.Sulausk šiandien arba rytoj.Jau.

Bet jis nebijo niekur pavėluoti ir niekur neskuba.Lyg žino, kad sunku palikti, tai, ką palieku.Šįkart jo darbo grafikas labai lankstus.

Tai tarsi atlygis už tuos kartus, kai skubėdavo mane pargabenti namo be įspėjimo.

Jis žino, kas man geriausia.

Tai mano gyvenimo traukinys su vienu vagonu, bet neapsakomo dydžio, kuriame telpa daugiau, nei įsivazdavau.

Saulė arbatoje.

Debesys prasisklaidė.Šviečia saulė.Na tikrai, už lango ir ne tik.Didelė saulė mažame pasaulyje.

Dabar galima džiaugtis kvapu, nepaprastu arbatos kvapu.Kvepia miško uogomis.Arba gervuogėmis.Prisiminimai iš žiemos

Kvėpavimas pasidaro nebetoks duslus...Širdis plaka vis greičiau, o bandymai apskaičiuoti pulso dažnį sukelia juoką.

Juokas.Juokas.Juokas.Ir šypsena.Viena, dvi, trys...dvidešimt....

Tu esi tu.

Tu esi mažas baltas drugelis.
Tu gali skraidyti.

Tu gali žmonių šilumą pamatyti.

Gali skrieti jausmų srovėmis,

Ar draugauti su laukų gėlėmis...

Tu nekaltas ir tyras.

Be jausmų, širdies.Be tyrų jausmų.
Tu neesi vienišas.

Tu esi draugas.

Ar galiu būti tavimi?

Tyliai, tyliai.

Susitraukė, tada suskilo ir galiausiai sudužo tas mano mažas daiktelis į šipulius.Į tūkstančius mažų, netaisyklingos formos gabalėlių.Neliko nieko.Bet ji nesudužo, aš pati ją sudaužiau.Ir sudaužiau ne tik savo o ir Tavo.Savąją visą naktį, gabalėlis po gabalėlio klijavau, tik nežinau, kaip laikosi Taviškė.Iš manęs buvo atėmę viską...Liko tik pats gražiausias jausmas, tik jis vienas, be kvėpvimo, kalbėsėnos, galvojimo, lytėjimo padėjo man surinkti tai, ką turėjau.O aš noriu padėti Tau.

Galvojau, kad ilgai nemiegosiu.Galvoje sukosi begalės minčių.Norėjau, kad kitą rytą pirmas žmogus, kurį tu pamatysi būčiau aš.Tikriausiai, kad kalbėti, žodžiai nebūtų butini...Bet išsigandau.Nes jei Tave aš išvysčiau pirma, sėdint šalia, būčiau laimingesnė nei anskčiau, bet bijočiau parodyti, kad aš laiminga, nors laimingas turi būti Tu.

Dabar matau tik mus.Užsimerkus ar atsimerkus.Labai lengva viską sugriauti, bet tik su pastangomis galima viską atstatyti, nereikia išsigąsti.Ir kas taip kalba.Aš.Aš.Aš.Nes noriu tikėti savimi ir tavimi.Kai sunku, reiškia reikia būti kartu.


Krenta viena po kitos... Kaip snaigės žiemą, kaip nužydėję vyšnių žiedai pavasarį, kaip lietaus lašai vasarą, kaip medžių lapai auksinį rudenį...

Su širdimi ar be širdies tu gyveni.Paklausė garsiai baltas drugelis.

Tai ką veikiat?

Skraidau tarp eglių spyglių, žudau juos savo žvilgsniu.
Noriu šaukti garsiau, nei dundantis traukinys surudijusiu geležinkeliu...
Arba noriu, tavęs labai tyliai paklausti, taip tyliai, kaip mums einant palei ežerą čiulba pauksčiai...
Noriu, kad kai man atrodo, jog tu juokauji, tu ir juokautum..
Noriu, kad žvaigždės nenusileistų į žemę, nes tada nematyčiau nakties grožio.
Noriu, kad nereikėtų patirti jausmo, to nemalonaus jausmo...
Ir nenoriu išsikalbėti kitiems, nenoriu jausti kitų žvilgsnių, noriu tik, kad girdėtum mane tu.
Ir tegul naktinė rasa niekada neišblunka, neišdžiūsta...Tegul viskas būna kaip vakar..
Ir aš vis dar tikiuosi, viliuosi.Ir vis dar kvepiu tavim..Kvepiu ir šiltu vakaru, tik tu nesupranti, o manai, kad aš nesuprantu.

Bet esu dėkinga kitam žmogučiui už tai, kad esi šalia.Tik dėl tavęs ir kartu su tavim mudvi būnam geresnės.Padėkoju tau rudasis dunduk.Susirasim ir gyvensim gerai kasdien;}Tik ne taip lengvai.

Ir šįvakar nuo manęs nepabėgsi.Nes muzika visagalė, tik ar visada?? Klausai klausai....Ir dar klausai..

Ir patys nuoširdžiausi linkėjimai ir išbučiavimai mano draugeliui BEGEMOTUIIII!!! Beje linkėjimai nuo Žirafiaus.

Viskas, turiu bėgti.Laikas veją laiką, valanda valandą, minutė minutę, sekundė sekundę.Reikia arbatos su citrina, su dviem citrinom, ir su žievele, tik be cukraus, bet su citrina.Reikia, nes kartais vidinis šiurpulys nebūtinai užpuola kai ateina liga.O jos man dabar reeiktų mažiausiai.

Daryti tam, kad darytum.

Rašyti tam, kad rašytum.

Skaityti tam , kad skaitytum.

Kalbėti tam, kad kalbėtum.

Gyventi tam , kad gyventum.

Suprasti tam, kad suprastum.

Daryti tam, kad darytum?

Sugrįžtantys dalykai.

Man atrodo, kai M.V. nėra šalia, aš truputį suskystu,pasidarau šiek tiek per saldi, nebegalvoju, kad mano ateityje mokslai, mokslai, studijos, darbas...Bet svarbiausia, kad aš eisiu ten kur noriu ir būsiu tuo ko noriu.Ištrūksiu iš čia, paliksiu visus, bus sunku, bet paliksiu, sieksiu savo svajonių. Svarbiausia norai ir svajonės, ir įkvėpimas... Jis buvo išėjęs ilgų atostogų, retsykiais užsukdavo. Užsuko ir šiandien. Sumaišė visas mintis.Jis kartais nori išsiveržti ir man tai patinka.Tik dažnai jam išsiveržus, pradėjus veikti, gan greitai ir užgęsta. Tam reikia kantrybės ir daug laiko.Gal man susiimti ir siekti tai ko visada norėjau...Paprasčiausiai pradėsiu vėl. Sąsiuvinys netoliese, pieštukai čia pat, o po ilgo laiko minčių begalė..Dar pavarčius keletą atsitiktinių žurnalų iš kart kyla minčių.Tik pasitikėjimą savimi kažkur turiu nukišusi toli toli...Bet virpuliukai vis dar yra. Liko metai apsisprendimo ir metai darbo.Dviem frontais.Bet geriau visada turėti du kelius, dvi išeitis.Taip esi užtikrintesnis.. Atsikvėpiu ir kimbu į darbą.Pirmiausiai užtenka viską patobulinti.Pamažu ir viskas bus kaip buvę...

Telegrama.

Tiesiog pažvelk man į akis ir viską suprasi...
Atėjo laikas ir T A U, mano mielasis, parašyti telegramą. Taip, žinau, kad ją pravartu siųsti telegrafu, na bet leiskime pasireikšti mano fantazijai. Šią telegramą tu gausi iš paukščio su melsvomis ir šonuose baltomis plunksnomis. Nežinau ar būna spalvotų, bet aš įsivaizduoju.
Karvelis T A U atneš žinią nuo manęs...
Įžanga gan nebloga.Bet čia nei drama, nei romanas.Meiliai ir saldžiai aš mieliau šneku tiesiai, kad matyčiau akis.
Bet aš neesu griežta, aš tik žinau, kas man svarbu ir ko aš noriu. Aš noriu būti laiminga. Ir tu mane darai tokią!! Tikiuosi, kad džiaugiesi dėl to...Ir noriu, kad T U būtum laimingas.
Bet būkime teisingi, bet ir leiskime parodyti tai ko trokštame.Būkime savimi.
Kiekviena akimirka praleista kartu tampa brangiausia? Taip. Tampa. Tik , kad akimirkų mums trūksta.
Ir žinai, kad ir tamsoje, atsidaryk langą ir pažvelk, T U sulauksi mano laiškelio...

Siunčiu iš visos širdies ir su šiluma.
Klausausi tylos ir jau girdžiu T A V O balsą.

Tavo žmogutis.Tavo arbūziukas.

Laiškelis mano angelui;}

Kiekvienas mes turime savo Angelą.
Svarbu tik surasti JĮ.
Ir suprasti ,kad ten tikrai JIS.
O man atrodo aš jau radau.
JIS neišduos.Niekada neįskaudins.
JAM nereikės šypsotis per ašaras...
Nes JIS neleis verkti.JIS lieps šypsotis!
JIS visada išklausys.
Patars ir saugos tave.
JIS visada tave mylės angeliškai.
Tu turėsi priežastį dėl ko būti laiminga.
Tik pats tavo Angelas gali išmokyti tikėti angeliškumu...
Jų būna.Yra ir dabar.
Mano Angelas,jis yra.Egzistuoja.Tik to dar nežino, bet jau supranta...

Trys nelaimingiausios valandos

Trys šūviai į sielą
Palaužia ne mane vieną.
Jie bando sustabdyti ar net pakeisti,
O gal tik moko atleisti?

Trys dūriai į širdį
Lėti, tylūs, niekas jų negirdi...
Nebent netyčia tai pastebėjęs žmogus,
Kuris atiduotų viską, kad tik tau nebūtų skaudu.

Trys išriedėjusios ašaros
Sunkios, ilgesingos, bet mažos..
Bandančios išleisti blogas mintis,
Mokančios atsikratyti jų, ištraukti iš širdies.

Trys nelaimingiausios valandos
Iš pačio laimingiausio gyvenimo...
Trys nelaimingiausios valandos...
Praėjo ir po jų liko tik apmaudas...

(inlove)

Ir koks mielas tas gyvenimas, kaip tave supa mieli žmonės...

Norėdama užsimiršti, parsitempiau knygą.Sakė, įdomi..Nu gal po kito 100 psl.

Kad nuotaika pakiltų mama paruošė ledų su braškėmis ir keptais bananais..Vis norėjo parodyti, kaip žurnale jie išvaizdžiai patiekti. Tai nepasirodė skanu.Bet mamos padaryti buvo net puikūs!

Beje, jeigu kas nežinojot aš esu bloga.Aha.Bloga.(Jei turite kokių nusiskundimų rašykite)Bet jetau, kaip miela girdėti, kad aš bloga(nors taip interpretavau pati) iš pačio nuostabiausio žmogaus!!;*

Nesvarbu ką sako, girdžiu ką noriu.

Ir šiaip šiandien sulaukiau palinkėjimo geros vasaros ir pasakymo aš jau išvykstu...
Pastebėjau,išvažiuojat jūs visi.Nu ir keliaukit.

Bet kas išvažiuoja, o kas atvažiuoja.

Mr. Džeikob pasiskelbė efektingai, kad jau čia.Na va. Ir iš kart nuotaiką pakelia.Aišku efektingumas, kaip pati suprantu labiau skirtas ne man, nu bet jei jau abiems tai abiems.Ačiū ir už tai;}

Man atrodo dar savaitė ir vėl gyvensiu puiiiiiikiaiiiii!!!!

Pasiilgsiu!(vakar ištirpau..(inlove))

A.A. Batai.

Ponas Alfonsas Batas (draugų vadinamas Alfiu-red.past.) ir Ponia Adelija- Bato žmona.Graži šeima.Kaip ir pridera Ponas Alfis tamsas gymio, gal net pajuodęs, ar visai juodas, retkarčiais dulkių apsuptyje būna ir pilkas, bet vis dėl to, puikiai išsilavinęs ir savimi pasitikintis vyriškos giminės atstovas.Ponia Adelija- aristokratiško gymio dama. Aukšta, šviesios, neįrudusios, gan kreminio atspalvio odos.Pašonėje seginti žvilgančiu akmenėlių vėriniu. Nors iki tikrosios aukštuomenės(garsių dizainerių vardų-red.past.) jai trūksta nėrinių, gal baltų, juodų ar raudonų, bet savo žavesiu ji užgožia kitus.Štai taip atrodo Alfonsas ir Adelija Batai. Bet juos kartu pamatysite retai. Viešumoje jei kartu nesirodo. Gal ir norėtų, bet nėra tam galimybių, paprasčiausiai juos išskiria likimas (žmogus-red.past.).Namuose jei retkarčiais susitinka, bet ir tai priklauso nuo to pačio likimo. Būdami aktyvesni, gal po kelių šimtmečių, vėliau ar anksčiau, jie galės būti savarankiškesni ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Deja, ne dabar. Bet jei sakosi esą laimingi.Ir aš jais tikiu. Tik tyliai murmėdami jie pasakė, kad iki pilnos laimės ir šeimyniškos idilės jiems trūksta panelės ir ponaičio- Alfio ir Adelijos Batų atžalų....