Man pasakojo geri žmonės apie tą jausmą, kai kūnu laksto šiurpuliukai, kai nenustoji šypsotis, akys dega aistra, naktimis negali miegoti, o jei ir užmiegi, tai ir atsibundi su tomis pačiomis mintimis, negali galvoti, negali susikaupti, pradedi nepastebėti aplinkinių, užmiršti pavalgyti, skraidai padebesiais, dažnai užsisvajoji ir negirdi kitų, šypsaisi be priežasties, kankini kitus savo laime spinduliuojančia nuotaika, vis teigi, koks pasaulis yra nuostabus ir kaip myli savo gyvenimą. Banalu, bet sakoma, jog tai meilė. Įdomus tai reikalas vis tik. O pagalvok, atsibundi ryte su meile ir išgeri kavos sėdėdamas terasoje virš vandens, pietauji nuostabiausioje vietoje, apsuptoje begalėmis laukinių gėlių, naktimis bėgi kartu susikibę už rankučių palakstyti rasos nusėta žole, kartu skrendate į kosmosą, prabudę naktį keliaujate bet kur, kad tik susikibti ir vienas kitą apdovanoti bučiniu, metate visus reikalus tam, kad bent sekundę pamatyti vienas kito degančias akis. Užsimerkę matote vienas kitą. Svajojate apie vienas kitą. Susitinkate naktį prie vėsios jūros ir stingdančio smėlio. Šildote jį savo širdimis. Skaitote tą patį sakinį kartu. Dainuojate tas pačias dainas sėdėdami žvakių šviesoje parkritę ant kietų grindų ir esate laimingi. Atsidarote langus ir šaukiate meilę vienas kitam, taip pažadindami kaimynus, o vėliau einate atsiprašyti. Dalinatės meile su draugais, bet nesidalinate vienas kitu. Bandote kvėpuoti kartu ir taupyti deguonį. Esate iki ausų įsimylėję muziką, ne mažiau negu vienas kitą. Liūdite kartu, verkiate kartu. Esate kartu. O tai meilė.