Aš vienišas balandis tamsiame parke.
Aplink vieniši nutrinti įsimylėjėlių suoleliai...
Žibintai nebedegantys naktyje, apšiurusios šiukšlinės, laikraščių puslapiai besimėtantys prie jų...
Dangus be mėnulio.Ir žvaigždžių nutiestas takas.
Takas eina per tiltelį, apgriuvusį ir seną, jame daug įtrūkimų, nelygus grindinys, numindžiotas gyvenimo.Bet jis jaučiasi savas, todėl yra mylimas...
Aplink jį eina beržų ir liepų alėja.Ji apgaubia šiluma.
Žinau, keliaujant juo aš suklupčiau, bet padedamas kitų skriečiau tolyn.
Tako gale matyti, tai ko nori mano balandžio širdis...
Bet yra tunelis, visai čia pat.Trumpas, tamsus, aiškus.Tarsi gera išeitis.Bet klaidinanti.
Nors ir pralindęs po juo gali perskrieti į gatvę- pilną naktinio šurmulio, pagundų, bet taip tik pasiektum naują gyvenimo etapą.
Aš nebijau pavojų, nebijau kovoti.Tik bijau savo kelyje, kad ir kurį pasirinkčiau nesutikti man skirtojo draugo, mano balandžio...
To, kurio aš laukiu būdamas čia, tamsiame užmiesčio parke.
Suprantu, tu jautiesi taip pat...
Dėl vieno prarandi kitą, o galiausiai netenki abiejų.Jautiesi tuščias ir bereikšmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą