Žmogus yra labai ribotas sutvėrimas, tačiau kiekvienas savo ribotumą galime sumažinti arba padidinti atsižvelgiant į tai, ko siekiame. Vieni susiduria su proto ribotumo problema ir neturėdami potencialo jos spręsti tiesiog palieka šią problemą kažkur toliau už savo akiračio ribų, tačiau kaip galima suprasti, tos ribos yra tikrai nedidelės. Yra ir kita individų grupė, kurie kovoja su proto ribotumu ir nori plėsti savo žinių ratą. Šie žmonės ieško kažko aukščiau ir tiki tobulybės galia. Tačiau, vien ieškojimais negali pasiekti vidinės harmonijos ir tikrojo pažinimo. Ieškant reikia suprasti ko ieškai.
Kalbant apie išorinį pasaulį, visuomenę ir jos institucijas gali mąstyti abstrakčiai, nes tu esi tos visuomenės dalis, esi viena dalis iš dar milijardo kitų sudedamųjų bendros visumos dalių. Taigi, visko pažinti yra neįmanoma, bet nuolat tobulėti ir žinoti ne tik tai, kas dedasi aplink tave, o ir visame pasaulyje yra tiesiog privalu norint plėsti savo pažinimo ratą. Žmogus, norintis neapsiriboti tik kasdieniais dalykais ir gilintis į pasaulietines problemas jau yra už savo proto ribotumo plotmės. Jis jau vienu žingsniu į priekį norėdamas įrodyti, kad žmogus gali daugiau. Jis gali statyti, bet gali ir sunaikinti. Gali sukurti kažką naujo, bet gali ir be didesnių dvejonių sugriauti tai, ką ilgai kūrė ir plėtojo. Tik žmogaus rankos ir čia gali būti surištos - jis negali pasipriešinti prieš gamtą. Žmogus, net naudodamas naujausias technologijas neturi tokios galios, kokią turi gamtos stichijos. Todėl čia, vien žmogaus proto galimybės neatstoja realybės ir negali sustabdyti tam tikrų dalykų, tad žmogus yra ribotas ir kaip sutvėrimas.
Kalbant iš kitos pusės, apie žmogaus vidinį pasaulį, visada atrasime tam tikrų aspektų, kur žmogaus ribotumas lemia svarbiausius gyvenimo žingsnius, jausmus ir tarpusavio santykius. Ribotumas, kaip užsidarymas savyje ir varžymas, tad vidinio ribotumo pasekmes gali atpažinti iš savo veiksmų eigos ir matomų rezultatų. Ribojame save dėl to, ką jaučiame ar norime jausti. Ribojame ir dėl savianalizės. Bijodami savęs, kritikuojame kitus, tuo pačiu bijodami įžvelgti savo ydas. Bijome, pripažinti tai, ką jaučiame širdyje, o ne tik tai ką suvokiame protu. Bijome išreikšti savo mintis, todėl tylime. O tylėdami apribojame savo galimybes tobulėti. Todėl ir nesipriešiname, bijome likti nesuprasti, vietoj to, kad galėtume tvirtai pagrįsti savo nuomonę argumentais. Bet ir čia susiduriame su ta pačia ribotumo problema, kad ne visi gali pagrįstai kalbėti, todėl ribotumas pasireiškia įvairiose gyvenimo situacijose ir aktualijose.
Taigi, tik pakilę aukščiau savo ribotumo galimybių galime įžvelgti tai ko mums trūksta ir tai, ko turime per daug. Mes galime su tuo kovoti jei tik turime noro ir siekių tobulėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą