Aš žinau, kad Tu jauti jūros vėsą ir ošimą stingdančioj tyloj...

Aš žinau, jog Tavo pėdas sušildo smėlis...

Tu naktyje, tarp būrio žibančių žvaigždžių galėtum būti dar kažkuo daugiau...

O ir Tavo veide matosi mėnulio metamas šešėlis.

Tavo akys žiba, šviečia ryškiau už tuos tūkstančius žvaigždžių.

Tavo rankos sušildo labiau negu smėlis, mindomas Tavo kojų.

Tavo kvėpavimas net užgožia jūros atliekamą naktinę simfoniją...

Aš žinau, kad aplink tamsu, bet tuo pačiu ir beprotiškai žavu.

Kiekvienas atodūsis čia girdimas labiau negu bet kur anksčiau...

O jūros bangų aidas lemia laivės pojūtį. 

Tik aš ir Tu, tarp tūkstančio žvaigždžių.

Arba tik aš, tarp laimės, laisvės ir troškimo bangų.

Aukščiau visko ir arčiau neapglėbiamų platybių. 

Ten kur šešėliai išnyksta tarp jūros keterų, kur vėjas Tave apglėbia po laisvės sparnu.

Ten kur nėra svetimų veidų, kur gali būti vienas su savo svajonėmis ir begale įsimintinų sapnų.