Lyja šešėlių stingdantis lietus.
Jaučiasi trūkstančios gijos širdies manos,
Ten, kur prasiveria skausmo dangus...
Vėsiame nykaus rudens rūke
Slepiasi tavo šiluma alsuojantis kūnas.
O mano byrančios ašaros veide,
Lyg prarasto tikėjimo liūnas.
Trumpa istorija kiekvieną kartą baigiasi taip pat...
Išlieka tik tušti prisiminimai.
Jei man nelemta būti tavo svarbiausia sielos kertele,
Aš ir vėl iš naujo renkuosi savo likimą.
Nelieka baimės, laimės, nelieka nieko...
Tik naujų vilčių kupina pradžia.
Tikėjimo ir vilties auksinė sėkla vėl pasėta,
Tam, kad atėjus pradžiai, gyvenimo šviesą ir vėl išvystų pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą