Durys. Tos pačios senos durys...
Sunkiai varstomos, pamirštos.
Senos, matosi tik išlindusios vinys,
Be sielos, be džiaugsmo, išsiilgtos.
Durys. Sušlapusios drėgnų lietaus lašų.
Stuminačios nuo savęs,
Saugančios nuo sielos skausmų.
Leidžiančios man būti toli nuo tavęs.
EDurys. Kažkada atvėruios kelią į pasaulį.
Dabar stūgso lyg aptveros metalinėmis grotomis...
Neberaleidžia nei vieno laimingo gyvenimo,
Jos užtenktos amžinam tuštumos gyvavimui.
Durys. Durys, tampančios siena.
Pro kurias neisiu nei aš nei tu...
Vienišos, nes gali praleisti tik žmogų vieną,
Bet jis pasmerktas, o visiems norisi būti kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą