Kai teka upeliais.

Lieku visiškai nesuprantanti ir nesuprasta. Nežinau kas vyksta, kas darosi. Tartum už savo laimę turi kažką paaukoti... Ir aukoti vieną svarbiausių dalykų savo gyvenime. Draugystę, be kurios neįsivaizduoju šviesesnės dienos, ar kartu tamsesnio vakaro. Ir kai blogai ir kai gerai, svarbu kartu. Ir tiek daug pasakyta, tiek kalbėta, ko nereikia. Tęsti sunku. Nes tiek daug įdėta pastangų, kurių nemato arba tikriausiai nenori matyti... Pripažįsti tai ko, nenorėtum, bet matai tiesą prieš akis. Ji skaudi. Žiauri ir draskanti. Negali gyventi. Negali matyti. Nes skauda. Nori viską susigrąžinti. Ir kartu pavargsti nuo priešiškumo, nes nebepajėgi kovoti net su pačiu savimi. Palūžti, nes supranti, kad kitas jau palūžęs. Bijai sakyti, bijai kalbėti. Nes viskas keliauja tiesiai iš širdies. Bet ne viskas yra užmiršta. Kitiems tai atrodo paprasta ir lengva. Buvo, gerai, nėra, nereikia. Tik ne man. Gali netikėti, gali nežinoti. Visada buvai man reikalinga, kaip ir aš Tau. Žinau. Atsiprašau. Bet taip pat reikia žinoti, nes vienas esame pasaulyje aplink, kurį viskas sukasi. Keičiamės. Mes. Žmonės, bet tik tikra draugystė išlieka. Reikia laiko. Pastangų. Vėl ir vėl ir vėl... Šitą norą iš manęs bus sunku arba neįmanoma atimti. Nelengva. Ir Tau sunkiau. Žinau. Kartu. Reikia daryti viską kartu. Ir neatsukti nugaros, suprasti. Ir prašau bent vienintelį kartą manęs pasiklausyti! Kad galėčiau padėti ir nereiktų daryti, taip kaip yra dabar.