Kažkas čia yra ne taip.

Arba aš nepažįstu kitų arba jie manęs. Visiškai.

Paviršutiniškas lėkimas kito gyvenimu gniuždo.

Nespėji rūpintis, paprasčiausiai nebesuspėji. Nesuprantu.

Ko nori iš manęs. Žinau ko noriu iš kitų. Bet... Bet bijau sakyti.

Išmokau patylėti, ir kartais tai į gerą, bet dažnai ir į blogą.

Nežinau kaip gyventi.

Noriu atiduoti visą save. Ir kažką už tai gauti. Bent tikėtis.

Man reikia matyti, girdėti, kad galėčiau padėti.

Ir viskas taip keistai...

Mano atmintis ištrinta. Viskas, kas buvo blogo, neliko. Nežinau kodėl ir kaip.

Draugai. Seni, pamiršti, bet visada liekantys širdyje.

Sunku jais tapti. Sunku ir išlikti.