Pačios nuostabiausios akimirkos ateina su laiku, su tuo ilgu, tamsiu ir šviesiu, kartais paskendusiu minčių rūke laiku...
Ir vis tikiesi, ir vis sakai. Viskam reikia laiko. Pagyvensim, pamatysim. Ateis, neateis, išeis, na ir kas...
O kodėl niekad nepagalvoji, gal Tu neturi laiko? Gal tai Tavo paskutinis gyvenimo laikotarpis, kada gali padaryti viską, apie ką kažkada svajojai...
Ir kodėl visko nesiimi šiandien, dabar, šią minutę. Tiesiog užsibrėžk tikslą ir jį įgyvendink. Nes jei nepradėsi dabar, nepradėsi niekad...
Ir sakai nieko neplanuok. Smagu, tiesiog gyvenk tuo, kas vyksta dabar, bet, visada geriau būti viena akimirka priekyje savo gyvenimo...jei gyventi ruošiesi tik dėl savęs.
Ir tada sustok su mintimis. Apsidairyk ir suprasi, kiek žmonių Tu vien savo buvimu čia ir dabar darai laimingus. Ar nepasidaro geriau? Nepajauti vidinės ramybės ir to nuostabaus jausmo, kad darydamas laimingus kitus, pats tampi tik laimingesnis. Mano tikslas žemiškas. Ne koks siekiantis pelno, valdžios ar garbės. Aš tiesiog noriu būti laiminga tada, kai kitus padarau laimingus. Ar tai neteikia kažko gilesnio ir labiau tobulo. Man taip. Tai svarbiau už viską. Tiesiog kiekviena akimirka, kai mano šypsena priverčia nusišypsoti kitą žmogų tampa neįkainojama...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą