Imti viską.

Kartais susimastai, ko mes siekiame iš gyvenimo. Ko aš siekiu iš jo. Kažin po penkiasdešimties metų nepagalvosiu, kad mano svajonių ir siekių traukinys jau nuvažiavo. Bijau apie tai pagalvoti. Bet bijau gyventi ir šia diena. Žinau, kad kartais, ar galbūt net per dažnai dienas prašvaistau niekam, praleidžiu vėjais visas idėjas, mintis, arba atidėlioju. Na žinoma, sakau suspėsiu, dar yra laiko, o jeigu jo nėra, ir jei galimybė pasitaikiusi dabar gali būti vienintelė ir paskutinė. Pagalvoji, mokaisi tik tam, kad mokytis, o ne tam, kad patiktų pačiai, nors ir nesakau, kad nepatinka. Bet, atrodo tikrai nepaimu iš gyvenimo visko, ką galėčiau, nors ir trukdo įprasti gyvenimiški užtvarai. Tai trūksta laiko, tai jautiesi pavargęs, tai atsiranda kitas žmogus, dėl kurio meti pradėtus darbus, tai dar kažkas...ir nieko. Gyvenimą man padovanojo ne tam, kad jį praleisčiau nieko naudingo nenuveikus. Ir svarbiausia čia ne žodžiai, o veiksmai. Pasižadu sau, kad eisiu į priekį ir tobulėsiu ne dėl kitų, o tik dėl savęs.