!

Auksinės dulkės krenta ant tavo sudrėkintų, nuo ašarų blakstienų.

Sakurų smulkūs rausvi žiedai padengia tavo tamsius plaukus.

Tavo lūpos vėl dega aistra, kaip vakare besileidžianti saulė.

O rankose vėl jauti šilumą, kuri sklinda iš viso pasaulio.

Tyri troškimai ir kūnu, lyg bėgiais laksto drebulio garvežys.

Stiprus jausmas ir kartus lengvas atokvėpis po ilgesingų minčių.

Tavo kūnas, kaip visas pasaulis nusėtas likimo dėmėm,

Kaip ir išraižytas laimės ir skausmo gijom.

Tavo pirštų galiukai vėl virpa lyg vanduo čiurlenantis upe.

Tik likimo upė, neatstoja to, kas slypi viduje.

Juk žinai, kad tavo sieloje kunkuliuoja paslapties lava.

Ryškiai spindi tarsi vėjo matoma liepsna.

Ir tas meilės vandenynas, šaltas, bet beprotiškai teisus.

Juk tik meluodamas sau galėtų pavirsti į karščiausią ugnį.

Kur meilę spinduliuotų ne tik iš akių,

Bet ir išreikštų ją maloningiausiu žodžiu.