Sustok.Atsipalaiduok.Užsimerk.
Ir pabandyk įžvelgti tyloje milijoną įvairiaspalvių garsų.
Lietaus lašų kritimas, tipenimas žeme, lėtas lėtas nugrimzdimas gilyn...
Sustok ir įsivaizduok. Krentančių lašų aidas...Lėtėjantis lietus...
Ir vėl stiprėjanti audra, vėjo blaškomų medžių šokis...
Mosikuojančios medžių šakos suokia savąją dainą.
Tyla. Nakties vėsa ir gaiva po lietaus.
Prie garsų tu pradedi jausti kvapus.
Drėgnos žolės aromatas kabinasi į nosies gilumą.
Šlapios medžių žievės ir sakų skleidžiama kvapų gama.
Tyla. Ir negyva vėsa veržiasi gilyn, į tavo kūną.
Tu užsimerkęs. Tu negali matyti, tik gali jausti, užjuosti.
Gali analizuoti tai kas tave supa.
Tu pasiklydęs nakties tamsoje. Tu jauti baimę ir šaltį.
Bet per tavo kūną nubėga šiurpuliukai, lyg lietaus lašai tavo veidu.
Pajunti gyvasties alsavimą. Tu junti gyvą šilumą.
Junti ir užuodi tyrą artėjimą link tavęs.
Prisilietimas. Alsuoja šiluma...
Tu nebesijauti vienas. Tu užsimerkęs matai vaizdus.
Tamsos baimė tave apleidžia, kai pajunti, kad šalia tavęs kitas žmogus.
Tu atsipalaidavęs ir užsimerkęs.
Tu miške, po lietaus, tu kvapnioje pievoje.
Nesvarbu kur tu esi, svarbu, kad tu nebe vienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą