Kaip vaikystėje. Pamiršti viską, kas kelia sunkumus. Tiesiog lyg iš lego kaladėlių pasistatyti savo gyvenimą, namus, šeimą.
Sudėlioti viską valiūkiškai ir be jokių taisyklių. Taip, kaip liepia širdis.
Ir nesvarbu, kad Tavo namas bus be stogo, bet jame niekada netrūks šilumos. Nes viskas taip lengva ir paprasta. Visą šilumą gauni iš supančių Tave žmonių.
Ir nesvarbu, kad name nebus langų. O kam !? Jei šviesą neš Tavo žvilgančios akys.
Ten nereiks nei durų. Juk iš laimės apsupties tikrai nesinori išeiti.
O ir sienos bus nelygios, bet užtat tokios skirtingos ir jos niekada Tau neatneš rutinos metamo šešėlio.
O ir pagalvok, nereikės nei baldų, nes juk gali pasitelkti vaizduotę ! Viena kaladėlė bus puikiausia lova, o kita lyg tobulų proporcijų kėdė. Svarbiausia, fantazija.
Nereiks Tau jokių prietaisų, nes buities, kuri slėgtų - tiesiog nebus.
Svarbiausia, kad Tavo šeima alsuotų gyvybe. Kad būtų kartu ir apkabinę spinduliuotų meile. O ko daugiau gyvenime reikia?
Ir nereiks jokių pinigų, mašinų ir prekybos centrų. Ramu, gera, nors ir netikra. Bet kartais gera pagalvoti, kad būdami vaikais gyvenome tokiame spalvotame pasaulyje, kuris atrodė toks tikras ir kartu toks lengvai pastatomas, bet dar lengviau sugriaunamas. Bet žinojome, jog sugriovę tokį pasaulį, neliks jokių pasekmių - tiesiog imsime ir pasistatysime naują. O pabandykit dabar viską mesti, sugriauti ir pradėti iš naujo. Laimės kūdikis, kuriam tai pavyks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą