Beprotiškas žiemos grožis. Viskas žaliuoja, saulė leidžia pasijusti tarsi atėjus pavasariui. Net širdis atrodo sušyla nuo tos beprotiškos gruodžio mėnesio šilumos. Viskas kitaip negu įprastai. Netrūksta atrodo lyg ir nieko. Kai nereikia kažko labai ypatingo, kai džiaugiuosi smulkmenomis ir tiesiog trokštu švytėti nepaprasta aura, kuri leidžia ir kitiems išspausti tą mažą šypseną niūriame veide. Paprasta, bet juk gražu. Tuo pačiu ir neapsakomai malonu, kai gali nešti gėrį. Gali dalintis euforija dėl neįkainojamų dalykų.

Sėdėjimas traukinyje, saulės spinduliai kutenantys skruostus, garuojanti kava ir puiki muzika. Ko daugiau reikia ansktyvam rytui. Tikriausiai, čia ir supranti, kad gali ir vienas būti laimingas. Vien dėl to ir kyla noras gyventi. Taip pat, kaip ir jaudulys pajusti ir patirti dar kažką neapsakomo, netikėto bei nelaukto. Juk ne kasdien pasitaiko galimybė patekti ten, kur visada norėjai, bet niekada nesitikėjai, kad pakliūsi. Ir kartais tikrai šypsosi laimė, jei ne vienur, tai kitur. Svarbiausia, kad tai neša džiaugsmą. Ar net kažką daugiau... Tai, kas neapčiuopiama rankomis, neapsakoma žodžiais, tai ką net sunku ir įsivaizduoti ar ten logiškai suvokti. Tačiau, svarbu, kad ir kas tai būtų, svarbu, kad vyksta čia ir dabar. Ne ateityje, ne kažkada, bet dabar. Nes reikia planuoti gyvenimą, bet gyventi būtent dabar. Juk negali žinoti, kas tavęs laukia po metų, mėnesio ar net po keleto minučių. Svarbu, kad tiki tuo, ką darai ir gyveni visu tuo.