Tyliai, tyliai.

Susitraukė, tada suskilo ir galiausiai sudužo tas mano mažas daiktelis į šipulius.Į tūkstančius mažų, netaisyklingos formos gabalėlių.Neliko nieko.Bet ji nesudužo, aš pati ją sudaužiau.Ir sudaužiau ne tik savo o ir Tavo.Savąją visą naktį, gabalėlis po gabalėlio klijavau, tik nežinau, kaip laikosi Taviškė.Iš manęs buvo atėmę viską...Liko tik pats gražiausias jausmas, tik jis vienas, be kvėpvimo, kalbėsėnos, galvojimo, lytėjimo padėjo man surinkti tai, ką turėjau.O aš noriu padėti Tau.

Galvojau, kad ilgai nemiegosiu.Galvoje sukosi begalės minčių.Norėjau, kad kitą rytą pirmas žmogus, kurį tu pamatysi būčiau aš.Tikriausiai, kad kalbėti, žodžiai nebūtų butini...Bet išsigandau.Nes jei Tave aš išvysčiau pirma, sėdint šalia, būčiau laimingesnė nei anskčiau, bet bijočiau parodyti, kad aš laiminga, nors laimingas turi būti Tu.

Dabar matau tik mus.Užsimerkus ar atsimerkus.Labai lengva viską sugriauti, bet tik su pastangomis galima viską atstatyti, nereikia išsigąsti.Ir kas taip kalba.Aš.Aš.Aš.Nes noriu tikėti savimi ir tavimi.Kai sunku, reiškia reikia būti kartu.


Krenta viena po kitos... Kaip snaigės žiemą, kaip nužydėję vyšnių žiedai pavasarį, kaip lietaus lašai vasarą, kaip medžių lapai auksinį rudenį...