Maždaug dvi minutes aš stovėjau šalia ir jaučiau kažką
neapsakomo.Trūksta žodžių nupasakoti.
Tiesiog buvo nepaprastažiūrėti, galvoti...Ir jausti.
Ne, jokie drugeliai pilve neskraidė ir šiurpuliukai po kūną tikrai nelakstė.Tai kažkas kito. Kažkas, kai žinai, jog tenka išsiskirti kuriam laikui, o atrodo visam gyvenimui.
Kažkas, kai manai, jog visada buvai šalia, o dabar nebebūsi.Toks jausmas, kad mes čia stovėjome jau ilgai ilgai...
Tik keitėmės mes patys, aplinkiniai žmonės ir metų laikai.Ir to jausmo neįmanoma pamiršti.
Mano traukinys jau turėjo būti pasiekęs tikruosius namus.Gal vakar, ar kada.O jis vis dar stovi stotelėje, sutvirtintas su bėgiais geležine grandine.
Jos niekas nesutraukia, nesugeba.
Traukinys dar laukia manęs.Sulausk šiandien arba rytoj.Jau.
Bet jis nebijo niekur pavėluoti ir niekur neskuba.Lyg žino, kad sunku palikti, tai, ką palieku.Šįkart jo darbo grafikas labai lankstus.
Tai tarsi atlygis už tuos kartus, kai skubėdavo mane pargabenti namo be įspėjimo.
Jis žino, kas man geriausia.
Tai mano gyvenimo traukinys su vienu vagonu, bet neapsakomo dydžio, kuriame telpa daugiau, nei įsivazdavau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą