Tamsu. Tylu ir gera. Gera tik išorėje, kaip ir atrodo tik ramu ramu. Nesuspėju su savo mintimis, neatsilaikau prieš vidinius prieštaravimus. Gal todėl ir išorėje atrodo taip lyg niekas niekur, o viduje verda beprotiškas gyvenimas. Viskas per daug susipynę ir gyvenimo karuselė įgavo per didelį pagreitį. Kažkur juk teks sustoti ir apsižvalgyti. O dabar. O kaip dabar. Kūnu nubėga šiurpulys. Tamsu...už lango ir širdyje. Naktis. Ir milijonas neatrastų šviesų bando surasti savo vietą. Kaip ir milijonas minčių mano galvoje bando susiderinti su širdies troškimais. Mūšis tarp minčių galvoje ir troškimų širdyje įvyko jau ne vienas, o vis karas niekaip nesibaigia... Gerai, kad bent jau nėra aiškaus laimėtojo. Karo dar nelaimėjo niekas. Tik klausimas kas pirmauja? Vieną akimirką atrodo, kad jau protingos mintys skelbs paliaubas ir duos tiesų kelią jausmams, bet netikėtai pakeičia strategiją ir atlieka apgaulingą manevrą, vėl apgauna jausmus, vėl išsiveržia į priekį iki kito mūšio... Ir vėl tokia didelė painiava. Dar galima sulaukti ir taikos, bet tai labai jau neįtikima ir tikriausiai per daug būtų gerai, arba kaip tik, per daug blogai... Kas žino... Gal artimu laiku karas pasibaigs. Kažkas laimės ir atneš gyvenime kažko naujo. Kad ir kas laimėtų, tikiuosi atneš teigiamų emocijų. Vadinasi, taip turėjo būti. Nes kaip aš galiu kovoti su kažkuo kitu kai kovoja mano vidus... Pasibaigus karui ateis naujas rytojus. Su savomis laimėmis ir nelaimėmis. Tik vienintelis klausimas: kada taip nutiks? Tiesą sakant, atsakymo žinoti visai nenoriu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą