Pertrauka.

Truputis pertraukos lašų ir atirtūkimo nuo pasaulio, nuo nežinomybės, nuo lėkimo ir nėrimo tai aukštyn tai žemyn. Matyt pertraukos suteikia žavesio naujai atgimti. Patirti vėl kažką iš naujo, suprasti, tai, ko ankčiau nesupratome ir pastebėti tai, kas atrodė nematoma. Pertrauka, kaip užvertos durys, bet atvertas naujas gyvenimo langas į šviesesnį rytojų ir geresnę ateities perspektyvą. Ne kiekvienam kažką sustabdžius lemta sėkmingai vėl pradėti viską iš naujo. Bet mano atvertas naujas gyvenimo langas žada kažką neįtikėtino, paslaptingo, bet tuo pačiu ir labai žavinčio. Gal tai proga, kurios nevalia praleisti. Tokių galimybių juk retai pasitaiko... Imi ir supranti per vėlai, tik todėl, kad bėgi nuo to, kas gąsdina, kas meta iššūkį, sukelia nepatogumo jausmą ar tiesiog paprastą baimę daryti kažką ne taip, kaip nori, gali ar turi. Bandyti pakilti aukščiau savo baimių ar galbūt net galimybių ribos priverčia įdėti daug pastangų. O visada taip norisi, kad pastangos būtų mažų mažiausiai pastebėtos, po to įvertintos teigiamai, o galiausiai už jas būtų atlyginta. Nesvarbu, materealiai, dvasiškai ar kaip kitaip. Kiekvienas turi savo įkainius ir vertybes. Tiesiog, kad darydamas kažką dėl kažko tikėtum tuo, ką darai. O ne atsiradus galimybei ir net nespėjus pabandyti viską tiesiog imi ir meta lengva ranka. Gyvenimas juk mėgsta žaisti su žmogumi. Tai kodėl gi neįsitraukus į šį žaidimą, perpratus jo taisykles ir sužaidus geriausią savo gyvenimo partiją. Tam, kad žaidimas virstų gyvenimu, o gyvenimas žaidimu. Tam, kad būtų įdomiau gyventi...