Krentu, krentu nuo skardžio, į platybę
Žinau, kad jie man neatleis už šią išdavystę
Nors ten tik prarastų, iškeliaujančių sielų giluma
Bet aš vis dar jaučiu kaip mane liečia jūsų šiluma.
Pasitraukiu lėtai, silpnai ir neskausmingai
Išsproginus savo žėrinčias akis, tarsi tai atminimas maloningas
Bet pajuntu iš kažkur sklindantį balsą pagiežingą,
Kad turėčiau sugrįžt, nes palikus jus nebeesu laiminga.
Sustoju ir atsigręžiu algal į šviečiantį dangų
Susimąstau, kad ne tik jūs, bet ir tu nenori manęs paleisti iš savo rankų
Galbūt todėl, kad aš viskas, dėl ko tu gyveni
Nes netekęs manęs, tu ir savęs netenki.
Jis neatspindi mano jausmų, nes parašytas tarsi iš niekur..Galbūt kiti jaučiasi taip, bet tikrai ne aš.Tikiuosi tai gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą