Sapnavau tave kai lijo sidabrinis lietus
O aplink ore tvyrojo mėlyna naktis
Nors ji šalta ir žiemiškai ledinė
Bet kupina šilumos, tarsi ašara auksinė.
Iš vidaus skambanti muzika užgožė Tave
Nors lydėjai mane visa krantine.
Šviečiančių žibintų ir vandens atvaizde
Pasakei tai, ko išgirst nenorėjau niekada.
Ir čiurlenantis vanduo po nepaprastu tiltu
Sustingdo mano mintis, kaip žiemą einant takeliu baltu
Pamirštu gyvenimo prasmę ir tai kas mane supa
Nes žinau, kad suklydus, mano gyvenimas be tavęs būtų liūdnas
Staigi šviesa apakina mano sustingusią sielą
Nors ir mėlyną naktį čia jau buvo giedra
Bet staiga, netikėtai suprantu,
Kad palietęs mano širdį žmogus esi TU!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą