Labas mielasis.

Nenorėjau ir nežadėjau Tau daugiau bent kažką priminti apie save. Bet. Šį tą radau pas save, tai kas Tavo ir manau Tu norėtum atsiimti. Pameni, kai mane skaudinai ir daužei man širdį, užsiliko va čia tas Tavo šaltas, metalinis plaktukas. Sakau visgi, gal norėtum susigrąžinti. Gal pravers ateityje kokiai kitai žmogiškai širdžiai sudaužyti. Ai, ir beje, dar užsiliko, tas daiktas, na kaip jis, plėštuvas, ar kas toks. Na tas, su kuriuo išplėšei visus mano jausmus. Ir dar kažkaip šalia vis mėtėsi Tavo laimės kupina šypsena, kai džiaugeisi man visą tai padaręs. Sakau, gal ir be jos dabar gyventi negali. Tad mielai grąžinsiu. Ne gaila ir nelabai norisi pasilikti. Visgi, užsilikusius daiktus reikia grąžinti, kad jie nekeltų prisiminimų.

Prašom. Nedėkok, nereikia, nenoriu to girdėti. Tiesiog žinok, kad Tu nevertas būti vadinamas iš didžiosios žmogaus raidės.

Su meile, Roberta.